Really? [LTU]

2.38

-Liusi? Dukra?
Pramerkiau akis. Kas čia vyksta? Užmigau padėjusi galvą šalia Harry rankos. Pakėliau galvą,oj mano kaklas. Kūnas lyg sulaužytas.
-Mama.
-Dukra,kaip tu?
-Gerai. Aš gerai.
Atsistojau ir truputėlį prajudinau sustingusį kūną. Mama priėjo arčiau Harry lovos ir užsidengė burną.
-Vajezau.
-Baisu,argi ne mam?
-Dieve dieve...Jis gi jaunas vaikinas. Kaip gaila.
Mama apkabino mane per pečius.
-Dukryte važiuojam namo. Tau reikia pailsėti.
-Ne mama. Aš noriu būti čia.
-Mažute,atvažiuosi po pietų. Dabar vistsiek registratūroje sakė,kad ateis daktarai patikrinimui. Pagulėsi vonioje,atsigaus raumenys.
-Na gerai.
Priėjau prie Harry ir lūpomis priliečiau kaktą.
-Aš greitai grįšiu Harry.
Dar karta pabučiavau kaktą ir patraukiau prie durų kur manęs laukė mama.
Kai ėjome su mama link lifto aš jos paklausiau.
-Mama,o kaip tave įleido?
-Pasakiau,kad aš jo uošvenė.
Mama truputį šyptelėjo aš jai irgi.
-Aš sakiau,kad esu žmona.
-Supratau angele mano.
-O kaip tu atvažiavai mama? Mašina tai pas mane.
-Mane atvežė Ben,ir nuvažiavo į butą daiktų.
-Och taip.Taigi jis atsikelia. Ar Louis yra?
Mama paimė iš manęs raktus,leisdama suprast,kad vairuos ji. Atsisėdau į automobilį.
-Ne. Ben negali susisiekt su juo nuo vakar vakaro.
Pradėjau ieškot savo telefono. Nėra. Aš jo vakar išlėkdama net nepasėmiau.
Namuose nieko nelaukusi nuėjau į savo kambarį.Pasėmiau telefoną.
3 skambučiai nuo Adam. 6 nuo mamos. 5 nuo Emilli Ir 2 nuo Viki. Oho... Ekrano kampe švietė vokelis.
Atidariau žinutė.
DŽEIMIS ,,Labas Liusi,gal norėtum atsigert kavos?"
Neatrašysiu,nenorėčiau. Surinkau Emilli telefono numerį.
-Ačiū Dievui! Mano geriausia draugė pagaliau atsirado! Žinai kas aš? Aš Emili! Tavo draugė!
-Nereikia Em. Man ir taip sunku.
-Kas atsitiko Liusi?
Draugės balsas iš beproto pikto,tapo išsigandęs.
-Harry...
Nesugebėjau pabaigti sakino,kai pradėjau verkti.
-O dieve,ką jis vėl tau padarė? Liusi? Aš prisiekiu aš jam nuskusiu galvą!
Dar labiau pradėjau verkt.Sukaupiau visas jėgas ir giliai įkvėpus tariau.
-Emi...Ne man. Jis komoje. Jis gali mirt.
Pirma karta tai pasakiau garsiai. Tie žodžiai sukaustė mane beprotiškai. Ašaros birėjo,tačiau garso aš jau nebeišleidau. Telefono ragelyje pasigirdo tik pyp...pyp....pyp...
Nesupratau? Gulėjau ir kukčiojau. Iš kur pas mane tiek ašarų?
Nepilnai po dešimties minučių kambario durys prasivėrė ir įbėgo uždususi Em.
-Saule!
Ji surėkė ir pripuolė prie manęs, stipriai apsikabindama. Jos veidu tekėjo ašaros.
-Liusi mažute... Vargšiuke tu mano.
Ji glostė man galvą ir nugarą.
-Emili aš bijau. Aš labai bijau.
-Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Tikrai.
Ji lengvai lingavo ir bandė pati suvaldyti savo ašaras.
-Kas jam?
-Aš nežinau.
-Kaip tai?
-Man visiškai neatėjo į galvą paklausti seselės. O kortelėje aš nesupratau. Kažko rado organizme. Organų veikla sutrikusi. Aš nežinau Em!
-Ššš nurimk. Nurimk Liusi.
-Negaliu. Aš labai bijau. Jam yra tik 150 dienų.Jei neatsigaus jam atjungs gyvybę palaikantį aparatą Emili...Jį tiesiog nužudys.
-Liusi...Ššš....Jis atsigaus.
Pradėjo skambėti mano telefonas. Viki. Padaviau telefoną Emili.
-Pakalbėk su ja. Aš negaliu.
-Tvarkoje. Einu atnešiu tau atsigert ir pakalbėsiu su ja.
-Gerai.
Draugė pasėmusi mano telefoną išėjo iš kambario. Jaučiuosi kaip šmėkla.
Pora minučių pagulėjusi nuėjau į vonios kambarį. Net nežiurėjau į veidrodį,manau atrodau blogiau nei šūdinai. Numečiau rūbus ir pasileidau karštą vandenį ilipau į dušą. Vanduo tekėjo susiliedamas su ašaromis. Kada jos nustos? Kada? Aš puikiai žinau kada! Tada kai jis vėl laikys mane apkabinęs. Kada išgirsiu jį, tariant savo vardą.
Kai pagaliau išėjau iš dušo,persirengus ir susitvarkius kambaryje radau Emili,Viki,Olly ir Niall.
-Sveiki.
Jie visi atsistojo ir ratu mane apkabino.
-Ei... Baikit.Jūs mane graudinat vėl.
-Kaip tu?
Viki švelnus balsas pasiteiravo manęs.
-Na...Nežinau ką jūs tikitės išgirsti,bet nėra gerai.
Draugai susėdo kas kur,Emili padavė man puodelį arbatos.
-Kur jis guli?
Niall pasiteiravo.
-Švento Juozapo ligoninėje.
-Galima jį lankyti?
-Ne. Tik artimiausiems šeimos nariam.
-Tai tu ir jo nematei?
-Mačiau. Ir vėl važiuosiu.
Draugai pasimetę susižvalgė.
-Kaip?
-Pasakiau,kad aš jo žmona.
Niall šyptelėjo nežymiai.
-Ei,gal matėt Louis?
Paklausiau visų.
-Ne. Nemačiau jau gal pora dienų.
-Keista,reikia pabandyt jam prisiskambint.