Really? [LTU]

3.29

***Liusi pov***

Šeštadienį mane prabudino velniškas pykinimas. Čiut spėjau nubėgti iki vonios kambario. Kas per? Aš gal gėriau vakar? Na ne,kodėl mane taip pykina?

Šeštadienį po pietų jaučiausi velniškai pavargusi. Man svaigo galva,aš norėjau miego,tačiau jau nebepykino. Gal aš pasigavau kokį virusą?
Gulėjau svetainėje ant sofos ir buku žvilgsniu žiurėjau į televizorių. Nors nemačiau ką rodė,tačiau vis kažkoks dienos praleidimas. Telefonas buvęs ant mano pilvo suvibrabo.
Pasėmusi jį į rankas,radau žinutę.
[HARRY : Prašau sugrįški...Aš pasiilgau. ]
Ilgą laiką žiųrėjau į tą žinutę. Pati nepajaučiau kaip šyptelėjau,nežinau kodėl. Numečiau telefoną,tačiau po poros minučiu parašiau jam atsakymą.

***Harry pov***

Išsiuntęs Liusi žinutę pradėjau vaiksčioti po butą laukdamas atsakymo. Maladauju Liusi,atsakyk.
Po kiek laiko suskambo mano telefonas,vos nebėgom pribėgęs pažiurėjau į jį.

[LIUSI: Nebenoriu meilės,tapusios nevaldomu įpročiu. ]

Tai ne įprotis dėl visko kas šventa! Tai yra meilė Liusi! Statykim pamatus iš naujo!

[HARRY: Dabar galvoji,ką kainuoja apkabinimas? Ką kainuoja,vienas jausmų dalinimas? Kol gali nustok šaukti,prisiglauski...Juk tai daryti šitaip lengva.]

[LIUSI: Saulės spinduliai pabodo,tamsos melodija nemigdo. Sunku kažką planuoti,tolyn ėjimas tampa siena. Pašlijo mintys,atbuko iltys,pabodo irtis.]

[HARRY: Tada ir knieti viską pagaliau užbaigti? Kyla noras keiktis? Iš vidaus euforija?]

[LIUSI: Tavo mintys kamuoja,tos šiltos rankos,pameni? Iš baimės prakaituotos. Neduot ramybės,liaukis!]

[HARRY: Kai norai nesibaigs,bet galimybės pasibaigs. Kai laikas ims ir sustos,nepaleis,Liusi.]

[LIUSI: Apakus nuo minčių,sužlugus be vilčių... Einu kur kojos veda,ilgesio takais pramintais.]

[HARRY: Susikeist vietom,su betkuo norėčiau. Gal nors nerimą išmesti,sugebėčiau? Ir nesvarbu,kaip viskas baigsis,su kupina širdim jausmų tau,tariu,aš pasiilgau. Išgirdau tave,nors tu neprabilai. Tikrai nenutylėsiu apie tai! Jausmai jau išdalinti,belieka laukt atsakymo. Širdim tikiu,tu pasiilgai. ]

[LIUSI: Sunku rašyti man dabar iš naujo,pradėsiu viską nuo pradžių. O gal dėl tų klaidų,aš negaliu įkvėpti oro? Raidžių nesudeliosiu,o gal tai nejausmai? Jau nemeluosiu. ]

[HARRY: Sunku man įsibraut į gyvenimą,tiki?]

[LIUSI: Tikiu,jaučiau,darau,darysiu toliau,negu galiu matyti savo jausmais.]

[HARRY: Savo jaudulį sau,aš pasiliksiu,po savo saule. Ir kartais naktimis skaudu man prisiminti.]

[LIUSI: Kankini mane,nors tavo rankos tusčios. Kankini mane,nors ir nesi šalia. Įstrigo viskas man giliai,viskas ką turėjom mes prieš tai,apsisuko atbulai.]

[HARRY: Paprastai galvodavau,kad viskas bus man lengva. Lipau jausmais į viršų,nebijojau auksčio,juk aš nemirštu. O tik ilgiuosi visko,ką galėjau aš turėti.]

[LIUSI: Atsiprašau,nenorėjau netikėti.]

[HARRY: Dabar žinau,kad praradau tave. Ir žinau,kad viskas nesibaigs per mane,bet su kupina širdim jausmų,tariu tau,aš pasiilgau.]

Atsakymo nebegavau,jau gerą pusvalandį.
Užsidariau miegamaje nebežinodamas kur pasidėti,noriu važiuot pas ją,noriu klupėti ant kelienių ir bučiuot jos kojas,kad tik leistų man viską paaiškinti. Tačiau nemanau,kad tai padės. Nežinau ar beimanoma tai kas dabar vyksta sutvarkyti. Ką man bedaryti?
Pasukau galvą į spintutę,ant jos stovėjo įrėminta nuotrauka,kur mes laimingi. Šalia atremta ta pati nuotrauka,tik suklijuota iš skutelių. Keista tai,kad mano veidas perplėštas pusiau,Liusi ne. Ar tai ženklas,kad kentėsiu tik aš? O ji sugebės atsitiesti?
Pasukinėjau spinelę,kabančią ant mano riešo. Mano širdis,kuri priklausė jai,vėl pas mane. Kaip viskas sušikta!
Pakilau nuo lovos ir pasigriebiau automobilio raktelius,nežinau kur bet nusprendžiau važiuoti.
Atidariau buto duris,kaiptik tuo metu,kai ji kėlė ranką į jas pabelsti.
-Liusi?
-Labas Harry.