3 Sezonas 24 Dalis

116 10 2
                                    

-Ji išties paveldėjo Amy mielumą, - Jungkook nusijuokė rankose laikydamas mano dukrytę.
-Šito ir reikėjo tikėtis, - Taehyung priėjęs pabučiavo mano skruostą ir atsisėdo šalia.
-Apie ką norėjai pakalbėti? - smalsiai susiraukiau. Jungkook atsiduso ir šyptelėjęs paglostė Emery galvytę.
-Apie Kortney, - jis sumurmėjo.
-Pripažink, Jungkook. Tu kvailas šiuose reikaluose, - Taehyung papurtė galvą. Trinktelėjau jam į šoną. Jungkook išties atrodo sunerimęs.
-Taip. Padariau didelę klaidą ir aš neįsivaizduoju kaip ją ištaisyti, - Jungkook nepatraukė akių nuo Emery.
-Tai nėra taip sunku. Turi paaiškinti, jog Lillian nėra tau skirta, o Kortney su dideliu džiaugsmu tave net gyventi pas save priims. Šitai galiu garantuoti, - nusijuokiau.
-Kodėl taip manai? - jis susiraukė ir pakėlė akis į mane.
-Nes ji tave myli. Visą šį laiką ji kentėjo ir sunkiai susikaupdavo, ypač prie tavęs. Paskutiniai keli mėnesiai jai labai sunkūs, nors ji to ir nepasako. Net galiu įsivaizduoti kaip labai ji apsidžiaugtų jei pasiūlytum būti jos mergina, - nusišypsojau.
-Taigi, man tiesiog...
-Tiesiog palikti tą... Koks jos vardas? - Taehyung žvilgtelėjo į mane.
-Lillian, - priminiau.
-Taip. Kam ji tau išvis reikalinga? - Taehyung susiraukė.
-Tuomet aš važiuoju, - Jungkook sumurmėjo atsistodamas su mažyle ant rankų.
-Taip. Važiuok, bet Emery mano, - Taehyung priėjęs paėmė dukrytę ir aš nusijuokiau. Jungkook taip pat šyptelėjo. Atsistojusi priėjau ir apsikabinau draugą.
-Nesinervink. Viskas bus gerai. Viskas susitvarkys ir judu būsite laimingi, - nusišypsojau.
-Žinau, tiesiog...
-10 sekundžių, traukitės viens nuo kito, - Taehyung pasakė.
-Taehyung, - garsiai subariau jį atsitraukdama.
-Nepažadink mažylės, - jis susigėdęs nužvelgė jau užmigusią mergytę.
-Eik į kambarį ir paguldyk ją - prisimerkiau. Vaikinas tik atsiduso.
-Nedarykit nieko, ko aš nenorėčiau kad darytumėt, - Taehyung susiraukė ir išėjo iš svetainės.
-Nekreipk dėmesio į jį, - papurčiau galvą.
-Juk pažįstu jį. Tu jam viskas. Visai kaip Kortney man, - Jungkook šyptelėjo ir aš nusišypsojau.
-Važiuok ir ištaisyk savo klaidą. Geriau vėliau nei niekada, - mirktelėjau ir buvau vėl apkabinta.
-Ačiū tau už viską, Amy, - jis sumurmėjo.
-Nepadariau nieko, Kookie. Juk žinai, kad tu mano draugas. Padėsiu kaip tik galėsiu, - prisiglaudžiau prie vaikino.
-Važiuoju pas Kortney,- jis su šypsena išpūtė orą iš plaučių, kuris, atrodė, ten buvo visus tuos mėnesius be Kortney. Linktelėjau.
-Iki, - atsisveikinau ir jis su šypsena atsakė tuo pačiu.

       Jungkook pov.

Perjungiau pavarą. Amy teisi. Geriau vėliau nei niekada. Įsukau į Lillian namų kiemą. Neturėtų būti sunku.
Išlipęs iš mašinos nuėjau prie durų ir įkvėpęs pabarbenau į duris. Mergina atidariusi duris nusišypsojo.
-Sveikas, Jungkook, - ji pasisveikino ir įleido mane į namus.
-Noriu pasikalbėti, Lillian, - pasikasiau sprandą.
-Manau, žinau apie ką. Klausau tavęs, - ji šyptelėjo.
-Mes... Tai yra aš... Manau, jog mudu turime nebedraugauti... Žinau, kad ilgą laiką draugaujame, bet aš negaliu būti su tavimi, kai myliu kitą, - sunkiai paaiškinau.
-Žinau. Įtariau tai nuo pat pradžių, - Lillian nusišypsojo. Susiraukiau.- Tu jau seniai įsimylėjęs Kortney, tik nežinau kaip tu pats to nesupratai. Tau su ja išties bus geriau. Keliauk pas ją, - ji mirktelėjo.
-Ačiū, kad supranti, - nusišypsojau. Atsisveikinę, palikau ją namuose,o pats grįžau į mašiną.
Na, princese, aš jau pakeliui.

     Kortney pov.

Kaip ir sakiau. Praėjo jau dvi valandos, o jis negrįžo. Nusibraukusi porą ašarų užsnūdau ant sofos.
-Kortney, - vaikino balsas pažadino mane. Suniurzgėjau. - Mieloji, negerai tiek daug miegoti, - man prie skruosto prisilietė kažkas šilto. Sunkiai prasimerkiau.
-Tu grįžai?- susiraukiau.
-Juk pažadėjau grįžti, - jis atitraukė delną nuo mano skruosto ir aš atsisėdau.- Spragėsiai virtuvėje, - Jungkook šyptelėjo. - Taip pat, noriu tavęs kai ko paklausti, - vaikinas pasitaršė plaukus, dėl ko aš šyptelėjau.
-Klausk, - linktelėjau ir nuleidau kojas nuo sofos. Spėju, klaus, kur rasti indą sudėti spragėsiams.
-Ar sutiktum būti mano mergina? - Jungkook paklausė. Susiraukiau. Tuomet lėtai atsisukau į jį ir prisimerkiau. Aš sapnuoju? Gal aš jau numiriau? O gal čia šiaip juokauja?
-Ką? - perklausiau.
-Ar norėtum būti mano mergina? - Jungkook vėl paklausė.
-Juokauji? - sumirksėjau. Jis šyptelėjo.
-Ne. Kodėl turėčiau? - vaikinas papurtė galvą.
-Bet a... Tavo m...
-Neturiu tokios, todėl tavęs ir klausiu, - Jungkook pertraukė. - Nebent tu kažką turi? - vaikino veide šmėstelėjo nerimas, tačiau jis stengėsi užglaistyti tai šypsena.
Aš turiu kažką? Jis mano viskas. Kaip galėčiau susirasti kitą vaikiną?
-Aš? - kilstelėjau antakį.
-O yra dar kažkas šiame kambaryje? - jis šyptelėjo.
-Aš ir kažkas kitas? Tai neįmanoma, - sparčiai sumirksėjau papurtydama galva.
-Norėčiau išgirsti atsakymą, - Jungkook pakreipė galvą.
-Ne, tu gal juokauji... Žinoma, kad taip, - garsiai pasakiau. Jungkook plačiai nusišypsojo ir atsisėdęs šalia smarkiai apsikabino. - Bet tu rimtai? - sumurmėjau vis dar netikėdama
-Rimtai, mažute, rimtai. Aš myliu tave, tik šitą supratau gal kiek per vėlai, - Jungkook sumurmėjo.
-Aš myliu tave labiau,- suspaudžiau jį glėbyje.
-Man sakė Amy. Kodėl nieko nesakei? - jis pakėlė mane ir pasisodino ant kelių.
-Aš tik norėjau, jog būtum laimingas. Maniau, jog tu laimingas su ja, - pasakiau.
-Aš laimingas turėdamas tave šalia, - Jungkook priglaudė lūpas prie mano skruosto. Šyptelėjau. - Einu paruošiu spragėsius, - Jungkook švelniai pasodino mane šalia ir atsistojo.
Jis nuo dabar yra mano vaikinas. Jis myli mane. Mudu pora.
Išsisiepiau supratusi tai ir atsistojus nulėkiau prie beeinančio vaikino. Jis dar man būnant pakeliui apsisuko, todėl aš tam tikra žodžio prasme užšokau ant vaikino.
-Kol supratai, - Jungkook nusijuokė smarkiai apsikabindamas mane. Linktelėjau su didele šypsena. Jis nunešė mane į virtuvę, kol aš buvau apsikabinusi jį tiek rankom, tiek kojom.
Nuėjus į virtuvę, Jungkook pasodino mane ant virtuvinio stalo ir pabučiavęs išpakavo spragėsius.
Negalėjau paslėpti šypsenos. Mudu kartu.

      Po dviejų savaičių.
      Amy pov.

-Šypsenėle, jau pabudai? - nusišypsojusi atėjau pas verkiančią mergytę. Vos ją pakėlus ant rankų ji nurimo, o nuvalius jos ašaras veide atsirado ir nedidelė šypsena.
-Mano gražuolė, - mirktelėjau ir išsinešiau Emery iš kambario. Išgirdusi virtuvėje skambantį telefoną, paspartinau žingsnį ir atėjusi atsiliepiau į Taehyung mamos skambutį.
-Klausau, - įjungiau garsiakalbį.
-Sveika, dukrele. Kaip jautiesi? Kaip mano mažiausioji? - ji pasisveikino.
-Ji puikiai. Aš taip pat jaučiuosi gerai. Kaip jūs?-mandagiai pasidomėjau.
-Aš taip pat gerai. Taehyung darbe, tiesa? - ji paklausė.
-Taip. Ar kas nutiko? - susiraukiau. Paėmiau virtuvės kamputyje stovinčią supuoklę kūdikiams ir pasitraukusi viena ranka, paguldžiau dukrytę į ją. Ji tuojau ėmė žaisti su priešais ją kabančiais barškučiais ir čiauškėti.
-Viskas gerai, mieloji. Norėjau pasikalbėti su tavimi, - ji pasakė.
-Aš klausau. Ar norite atvažiuoti? - paklausiau.
-Na, tai nėra būtina. Galima ir telefonu. Noriu pasitarti, - ji užsiminė.
-Aš klausau, - jau susidomėjau.
-Na, aš taip ir nepapasakojau Taehyung apie Adam, mano draugą, o jau praėjo daug laiko. Pamaniau, jog reiktų supažindinti juos, - ji sumurmėjo.
-Puiki mintis. Atvažiuokite pas mus vakarienės,-pasiūliau.
-Ne, ne, ne. Tu turi rūpintis mažąja Emery, o ne gaminti vakarienę. Atvažiuokite ryt pas mus, tik nesakyk Taehyung, - moteris paprašė.
-Gerai. Nieko, jei su manimi važiuos ir Emery? Na, ji maža, bet galiu ją palikti pas draugę, nes jos puikiai sutaria, - trūktelėjau pečiais.
-Amy, ji mano anūkė. Jei tik galėčiau, norėčiau turėti ją šalia visada. Net negalvok apie jos neatsivežimą pas mane,- Taehyung mama subarė.
-Gerai, - nusišypsojau. - Vadinasi susitiksime rytoj.

The Office ✨Where stories live. Discover now