The Office ✨

2 Sezonas 10 Dalis

       Pirmadienis
       Amy pov.

Kaip man sunku su tuo vaikinuku.
Taehyung iškvietė į svarbų susitikimą darbe, tačiau jis atsisakė ir liko kartu su manimi. Žinoma, aš tai sužinojau vėliau, kuomet jau buvo vėlu jam ten važiuoti.
-Mieloji, nebepyk, gerai?- Taehyung suzyzė.
-Taehyung, tau tai yra svarbu. Tu negali mesti darbo dėl manęs,- piktai pasakiau.
-Žinoma, kad galiu. Jei reiks taip ir padarysiu. Tai tik vienas susitikimas. Nieko nenutiks,- jis šyptelėjo. Mano telefonas ant spintelės suvibravo.
-Paduok man telefoną,- paprašiau.
-Paduosiu, jei nebepyksi,- Taehyung bandė derėtis.
-Aš galiu jį pasiimti ir pati,- piktai pažvelgiau į jį.
-Amy, aš tiesiog nežinau ką daryti, jog tu nepyktum,- Taehyung kaip mažas vaikas patempė lūpą. Aš ant jo nepykstu. Nesugebėčiau pykti ant tokio mielo žmogučio, tačiau jis turi suprasti, jog darbas yra labai svarbu.- Žinai, jog tu man svarbesnė už viską,- Taehyung pasakė priversdamas viduje išsilydyti. Na, ir dirbtinis pyktis išgaravo.
-Paduok telefoną,- atsidusau. Taehyung vis dar liūdnu veidu paėmė mano telefoną ir atkišo jį man. Aš pakštelėjau jam į skruostą ir jo veide atsirado didelė šypsena.
Pasimetusi nužvelgiau visiškai nematytą numerį ir dar keistesnę žinutę.

Sveika, mažute.

-Taehyung?- sumurmėjau.
-Kas?- jis kiek susiraukė. Pakišau jam savo telefoną ir Taehyung taip pat susiraukė.- Ar numanai kas tai galėtų būti?- jis paklausė. Ar jis galvoja, kad galėčiau išdavinėti jį?
-Ne. Numerį matau pirmą kartą, o šitaip mane vadini tik tu,- pasakiau, o Taehyung trumpai šyptelėjo.
-Nesinervink. Aš išsiaiškinsiu kas čia, gerai?- jis atsisukęs pabučiavo mano kaktą.
-Gal man pačiai paklausti, kas čia rašo? Gal tik sumaišė numerius?- paklausiau.
-Ne. Palik šitaip. Turiu vieną draugą, kuris dirba policijoje ir gali patikrinti žmogų pagal numerį,- Taehyung pasakė ir nusirašė numerį į užrašų knygutę.
-Tu nemanai, kad galėčiau išdavinėti tave, tiesa?- sumirksėjau. Jei jis nepasitiki manimi, greičiausiai apsiverksiu.
-Ne, Amy. Tu negalėtum. Aš žinau, kad tu mane myli,- Taehyung pasakė tiek man, tiek sau.
-Gerai, nes niekuomet su tavimi taip nepasielgčiau,- apsikabinau mylimąjį.
-Gulkis. Nenoriu, kad nervintumrisi dėl smulkmenų,- jis nusišypsojo ir smarkiai apsikabino paguldydamas mane. Tikiuosi, kad viskas tuo ir baigsis. Prisiglaudė prie Taehyung ir ėmiau snausti. Jis man leidžia miegoti bet kuriuo paros metu.
Telefonas vėl suskambėjo pranešdamas apie žinutę. Atsimerkiau.
-Aš pažiūrėsiu, gerai?- Taehyung linktelėjo.
-Niekada neklausk tokių dalykų,- prisimerkiau. Vaikinas paleidęs mane paėmė telefoną ir atsisėdo.- Ar viskas gerai?- susiraukiau.
-Aš nužudysiu tą suskį,- Taehyung piktai pasakė ir padėjęs mano telefoną čiupo savąjį ir užrašų knygutę su numeriu. Staigiai atsistojo ir ėmė eiti prie durų. Taip pat staigiai iššokau iš lovos visiškai pamiršusi, jog aš visai kątik po operacijos. Sucypiau kai nudiegė pilvą ir suklupau ant grindų, dėl ko Taehyung apsisuko ir greitu žingsniu grįžo šalia manęs.
-Amy, juk sakiau nesikelti!- Taehyung buvo išsigandęs, tačiau vis dar piktas. Jis kuo švelniau pakėlė mane.
-Ne, man viskas gerai, tik...
-Tik eilinį kartą manęs neklausai,- jis suniurzgėjo pertraukdamas mane ir grąžindamas į lovą.- Ar labai skauda? Kur?- Taehyung paklausė nužvelgdamas mane.
-Suskaudo pjovimo vietą,- sumurmėjau priglausdama ranką po krutine.
-Ir kodėl tu tokia nepaklusni?- Taehyung papurtė galvą ir paglostė mano plaukus.- Šiandien iš lovos nesikelsi.
-Ką jis parašė?- paklausiau ir Taehyung tučtuojau susiraukė.
-Koks skirtumas, aš vistiek jį nužudysiu. Tu guli lovoje,- jis atsistojo, bet aš staigiai sučiupau jo ranką.
-Pasilik su manim. Prašau,- paprašiau didelėmis akimis žiūrėdama į jį. Taehyung atsisuko. Nužvelgė mano ranką laikančią jo riešą, tuomet mano akis ir atsiduso. Tuomet atsisėdo ant lovos šalia manęs, tik arčiau nei pirma.
-Ačiū,- sumurmėjau. Taehyung paėmė mano delną ir priglaudė prie lūpų.
-Žinai, kad visada rinksiuosi tave,- jis taip pat tyliai pasakė. - Ateik. Nenoriu pyktis su tavimi,- Taehyung atsisėdo taip, jog galėtų mane apkabinti. Net negalvojusi prisiglaudžiau prie vaikino
-Ar žinai, vieną tokį pasakojimą apie mylinčius žmones?- Taehyung paklausė. Papurčiau galvą. Net jei žinau, bet kokiu atvėju klausysiu jo balso.- Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:, Kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi?' 'Todėl, kad jie praranda ramybę'- atsakė vienas.'Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia?'- paklausė Mokytojas. 'Argi negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtina šaukti, kai esi piktas?' Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė. Galiausiai jis paaiškino: ' Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia.' ' O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka?'– tęsė Mokytojas 'Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje. Galiausiai net šnabždėtis jiems nereikia. Jie tik žiūri vienas į kitą ir supranta viską be žodžių. Taip būna, kai šalia du mylintys žmonės.' Mažute, aš nenoriu, kad mes atitoltume,- Taehyung papasakojo tyliai. Sumirksėjau norėdama panaikinti ašaras akyse.
-Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Ponas Taehyung, galėtų būti toks romantiškas,- nusišypsojau. Taehyung nusijuokė ir prisiglaudė prie manęs.
-Myliu tave, mažute,- jis sumurmėjo.
-Juk žinai, kad aš tave myliu labiau,- pasakiau ir spustelėjau jį.

Taehyung užsnūdo, kas man labai patiko. Čiupau savo telefoną ir nužvelgiau žinutę.

  Nežinomas numeris

Neignoruok manęs, Amy. Žinau, kad nori manęs.

Na, suprantu, kodėl Taehyung susinervino. Jis juk pavydus vaikinas. Ištryniau žinutes ir užblokavau numerį. Dabar reiktų išplėšti numerį iš Taehyung užrašų knygutės, tačiau ji yra stalčiuje, o Taehyung stipriai apkabinęs mano liemenį. Nesugebėsiu išlysti.
Tikiuosi jis pamirš kas tai per numeris ir viskas baigsis. Taehyung telefonas ėmė vibruoti ant spintelės, kur neseniai buvo ir mano telefonas. Jam kažkas skambino.
Paėmiau telefoną, manau jis nepyks. Skambino Jungkook, todėl žinau, kad galiu ir atsiliepti.
-Klausau, Jungkook,- tyliai atsiliepiau.
-Amy? Sveikutė. Kur Taehyung?- Jungkook pasidomėjo.
-Jis šalia. Miega. Prikelti?- paglosčiau vaikino plaukus.
-Ne. Nieko svarbaus. Tik norėjau pasakyti, jog šiandien vakare atvažiuosim visi, jei jūs nieko prieš.
-Ne. Žinoma atvažiuokit,- nusišypsojau.
-Kaip jautiesi?- jis vėl susmalsavo.
-Gerai,- šiek tiek pamelavau. Man vis dar maudžia po krūtine.
-Tuomet tikrai atvažiuosim. Gerai. Ikiukas,- Jungkook sukikeno.
-Iki,- šyptelėjau ir padėjusi ragelį padėjau telefoną.
Su šypsena nenustojau glostyti Taehyung plaukų, o jis retkarčiais spustelėdavo mano liemenį.
-Meile?- Taehyung sumurmėjo.
-M?- numykiau.
-Kodėl nemiegi, princese?- Taehyung atsimerkė.
-Nenoriu. Tu miegok,- šyptelėjau.
-Nenuobodžiausi?- jis prisimerkė.
-Miegok tiktais,- sukikenau.- Tau skambino Jungkook ir sakė, jog vakare pas tave atvažiuos. Dabar pailsėk,- pranešiau.
-Gerai,- jis sumurmėjo ir vėl grąžino galvą į patogią padėtį.
Taehyung tikriausiai juokauja, sakydamas, jog nuobodžiausiu. Man būti su juo niekada nebus nuobodu, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

-Sveikas,- nusišypsojau apsikabindama Jungkook.
-Sveika, mieloji,- Jungkook išsišiepė. Apsikabinau su visais vaikinais ir Taehyung pasikvietė mane prie savęs ir apsikabino.
-Kaip jautiesi?- Namjoon pasidomėjo.
-Gerai,- nusišypsojo.
-Nė velnio negerai. Jai šiandien ėmė skaudėti siūlę, tačiau ji ruošiasi nekreipti dėmesio į tai,- Taehyung buvo vis dar nepatenkintas dėl šito.
-Nes man jau praėjo,- pavarčiau akis.
-Kaip greit susipykot,- Jhope nusijuokė ir praėjo pro mudu į svetainę. Nuleidau akis. Nenoriu pyktis su Taehyung. Atsisukau į savo vaikiną ir prisitraukusi jį už skruostų stipriai pabučiavau, o jis, žinoma, atsakė į bučinį apsivydamas rankomis mano liemenį.
-Žmonės, gal ne prie mūsų?- Jimin nusijuokė ir kartu su Jungkook ir Namjoon nuėjo į svetainę palikdami mus koridoriuje.
-Kažkas negerai?- Taehyung atsitraukė.
-Viskas gerai,- apsikabinau jį.
-Tada noriu dar vieno bučkio,- vaikinas sumurmėjo ir pakėlęs mano galvą vėl mane pabučiavo.
-Eime pas tavo draugus,- šyptelėjau.
-Norėčiau dabar likti tik su tavim, bet gerai. Einam,- jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į svetainę prie draugų.
-Prašyčiau leisti ir man pabendrauti su Amy,- Jimin pasakė ir sučiupęs mano ranką pasisodino ant sofos šalia savęs ir Jungkook. Taehyung atsiduso ir atsisėdo ant fotelio taip, kad matytų mane.
-Tai kaip gyveni Amy? Kaip sesė?- Jungkook nusišypsojo.
-Ir aš, ir sesė puikiai. Taehyung labai daug padėjo,- nusišypsojau.
-O ką dažniausiai veiki čia? Neatsibosta?- Jimin paklausė.
-Ne. Daug laiko praleidžiu su Taehyung, todėl tikrai nenuobodu,- žvilgtelėjau į Jimin.
-Kodėl į kiekvieną klausimą atsakymas susijęs su Taehyung?- J-hope prisimerkė. Sukikenusi trūktelėjau pečiais.
-Jie tiesiog per daug įsimylėję vienas kitą...- Jungkook ėmė kažką sakyti, o aš pradėjau stebėti Taehyung, kuris taip pat žvelgė į mano akis. Vaikinas kilstelėjo antakį lyg stengdamasis kalbėti su manimi. Plačiai nusišypsojau. Taehyung taip pat nepaslėpęs šypsenos man mirktelėjo, o mano skruostai nusidažė raudonai, dėl ko trumpam nuleidau akis ir vėl jas pakėliau į vaikiną. Taehyung šypsojosi žiūrėdamas į mane, kol tuo tarpu mudu visiškai nekreipėme dėmesio į šalia sėdinčius draugus.
-Amy,- Jimin nusijuokė ir aš patraukiau akis nuo Taehyung į Jimin.- Nenorit pažaisti kokį monopolį ar kažką?- jis pasiūlė.
-Turiu žaidimą,- Taehyung atsistojo ir atsidaręs spintelę išėmė Alias dėžutę.- Nesu įsitikinęs kaip jį žaisti, bet reikia apibūdinti žodį iš lapelio. Kuo daugiau žodžių apibūdinsi per minutę, tuo geriau. Reikia žaisti po du,- jis trumpai paaiškino.
-Gal pasikviečiam ir Sana su Felix?- susiraukiau.
-Žinoma,- Taehyung nusišypsojo.

Vos nepamiršau įkelti 🙊