The Office ✨

3 dalis

-Pone Taehyung?- atsistojau nuo kedės.
-Malonu tave matyti, Amy,- viršininkas šyptelėjo ir atsisėdo ant šalia esančios kėdės. Ką jis čia veikia? Neturėtų lankytis prabangėsnese vietose?
-Sėskis, Amy,- jis teigė, nors tai skambėjo lyg liepimas daryti tai, ko nori jis. Linktelėjus atsisėdau.
-Ko užsisakysite?- padavėjas paklausė Pono Taehyung.
-Du Jack Daniels,- tamsiaplaukis pasakė ir nužvelgė mane.
-Kodėl tu nesirengi tokių drabužių darbe?- Taehyung akimis varstė mano suknelę, todėl šiuo metu gailiuosi, jog neapsivilkau uždaresnių drabužių.
-Nes tai mano darbas,- atsakiau jo žodžiais ir jis linktelėjo.
-Tu teisi. Nenorėčiau, kad mano jaunos darbuotojos būtų nužiūrėjimos šešiasdešimtmečių užsakovų,- Taehyung atsisuko į dvi atneštas stiklinaites.- Imk,- vieną jų pastūmė link manęs.
-Man rytoj į darbą. Aš negaliu gerti,- paaiškinau, nenorėdama sakyti jog negeriu.
-Jei tavo viršininkas tave vaišina, manyčiau neturėtum atsisakyti,- jis kilstelėjo antakį.
-Bet aš nenoriu,- susiraukiau.
-Negeri?- jis nusijuokė.
-Nesu nuotaikoj,- mandagiai atsakiau.
-Žinau, kad negeri. Ir gerai darai,- vaikinas trūktelėjo pečiais ir užsivertęs gėrimą išgėrė jį vienu gurkšniu. Nuleidau akis nuo jo gražaus veido kontūro. Neįsivaizduoju kaip jis išlaiko odą tokią lygią, be jokių spuogelių. Jis greičiausiai Dievas.
-Pone Taehyung? Malonu jus matyti,- Felix nusišypsojo.- Mes atvažiavome atšvęsti Amy'ės darbo pradžios.
-Tuomet kodėl aš nebuvau pakviestas?- Taehyung šyptelėjo man. Tarp mūsų kelias minutes buvo tyla. Nuleidau akis ir mintyse meldžiausi, jog kuo greičiau atsirastų priežastis dingti iš čia.
-Amy, galiu su tavim pakalbėti?- Taehyung kilstelėjo antakį, o aš per daug akivaizdžiai pasimečiau, todėl jis šyptelėjo.
-Gerai,- trūktelėjau pečiais. Vaikinas atsistojo, parodydamas, kad turėčiau daryti tą patį. Atsiprašančiai žvilgtelėjau į Saną ir Felix. Negaliu atsakyti viršininkui. Sekiau Taehyung iki tol, kol išėjome į lauką. Jis ėmė eiti toliau, tačiau aš sustojau.
-Einam,- jis pastebėjęs mano pasimetimą pavartė akis.- Po to parvešiu tave. Nesijaudink.
Lėtai linktelėjau ir vėl sekiau jam iš paskos. Jau buvo pakankamai tamsu. Dar tik kovo mėnuo, tačiau oras tikrai šiltas. Jei ir šviesu būtų ilgiau, pamanytum, kad liepos mėnuo.
Taehyung pažįstu nuo šiandien, tačiau jis dabar vedasi mane link miško, lyg pažįstami būtume kelis metus.
-Žinai,- krūptelėjau, kai jis prakalbo. Ta tyla gąsdino, bet kai jis pradeda kalbėti...- nepatinka kai žmonės eina gale manęs, o ypač merginos. Na, žinoma, gerai, nes jei koks vilkas, tai aš spėčiau pabėgti,- tamsiaplaukis gąsdino mane ir puikiai tai žinojo. Supratusi užuominą, greitesniu žingsniu atpėdinau iki jo ir jis vėl šyptelėjo. Galėtų jis dažniau šypsotis.
-Eikš čia,- Taehyung ėmė vestis mane už miško esančiu taku.
-Kur mes einam?- nebeištvėriau, tačiau mandagiai pasidomėjau.
-Pamatysi,- trumpai atsakė ir toliau ėjo tylėdamas. Toliau jau matėsi miško pabaiga, kas mane ramino, tačiau tuo pačiu metu man galvoje sukosi mintis, jog ten stovi jo draugai ir jie ruošiasi mane pagrobti. Rimtai.
-Na va ir atėjom,- jis ramiai pasakė, mums išėjus iš už miško. Čia buvo nuostabaus grožio didelis ežeras, kur tolumoje vėl matėsi miškas. Vanduo buvo skaidrus ir jame plaukiojo kelios mažos žuvytės. Taip pat buvo tiltelis.
-Čia gražu,- sumurmėjau.
-Žinau. Mėgstu čia ateiti,- Taehyung pripažino.- Manau, jog kažko norėjai paklausti klube,- jis žvilgtelėjo į mane ir ėmė eiti tiltuku. Susiraukiau. Nenorėjau nieko paklausti tuo metu, tačiau dabar reikia naudotis proga.
-Taip,- nutęsiau ir išsirinkusi vieną klausimą iš tūkstančio, nusekiau jį.- Kodėl aš buvau geriausias pasirinkimas sekretorės darbui? Kuo aš skiriausi nuo kitų?- sustojau šalia jo žingsniu nuo tiltelio pabaigos.
-Hm,- jis nusišypsojo ir vėl žvilgtelėjo į mane.- Maniau tai akivaizdu. Nors tiesą sakant, pats nežinau. Visos jos buvo blondinės ir tai gerai, nes nemėgstu brunečių,- jis trūktelėjo pečiais ir atsisėdo ant tiltelio, kol aš nužvelgiau savo rudus plaukus.- Tačiau tu kažkodėl atrodei gražiausia ir turinti šiek tiek daugiau tinkamo išsilavinimo.
-Tad jūs renkatės žmones iš išvaizdos?- susiraukiau.
-Didžiają daugumą taip. Manau turėtum padėkoti už pagyrimą,- Taehyung atsisuko į mane.
-Aš neturiu to daryti. Nemėgstu melagių ir dviveidžių žmonių,- teigiau ir taip pat atsisėdau. Rizikuoju prarasti darbą, tačiau šie žodžiai man išsprūdo.
-Taigi, aš melagis ir dviveidis, tiesa?- jis nusijuokė ir atsisuko visu kūnu į mane.
-Aš taip nesakiau apie jus. Tiesiog nemėgstu tokių žmonių,- trūktelėjau pečiais.
-Bet tu tai pasakei po sakinio, kuris buvo skirtas man. Vadinas tu manai, jog aš toks,- jis šypsojosi į mane.
-Nesiginčysiu su jumis,- papurčiau galvą ir Taehyung vėl nusijuokė. Jis tikrai turi gražią šypseną ir gražų juoką.
-Na ir įdomu dirbti su dviveidžiu melagiu?- tamsiaplaukis neatitraukė nuo manęs akių.
-Nesakiau, kad jūs toks. Be to, dirbame kartu tik vieną dieną. Ar jau galėčiau eiti?- atsisukau į jį.
-Taip greitai nori pabėgti? Gerai. Galime eiti. Parvešiu tave,- Taehyung atsistojo ir ištiesė ranką link manęs, siūlydamas pagalbą atsistoti. Susiraukusi nužvelgiau jo ranką. - Neturėtum dvejoti,- jis šyptelėjo. Lėtai padaviau jam dešinę ranką ir jis švelniai pakėlė mane, o kai tvirtai stovėjau ant žemės, jo šilta ranka dingo nuo manęs. Paslėpiau rankas už savęs, o vienoje jų buvo mano rankinė.
-Ar pameni, kiek susitikimų ryt turiu?- Taehyung susiraukė.
-Septyni sutikimai ir du susirinkimai su parodų vadovais,- liūdnai šyptelėjau.
-Ryt sunki diena. Labiausiai nemėgstu tų dienų, kada nėra laiko net pavalgyti,- jis nusijuokė. Linktelėjau.
-Ką tu mokeisi?- tamsiaplaukis eidamas taku link klubo spardė akmenuką savo nulakuotais batais.
-Aš buvau parašiusi savo gyvenimo aprašyme,- susiraukusi pakėliau akis į jį.
-Manei, skaičiau jį?- Taehyung žvilgtelėjo į mane.
-Mokiausi dizainą,- trūktelėjau pečiais.
-Tuomet kodėl nepretendavai į Sanos vietą?
-Neturėjau tam laiko,- papurčiau galvą ir jis linktelėjo. Likusį kelią ėjome tyloje. Vadinasi, Panelė Smith buvo teisi, sakydama, jog darbuotojas jis renkasi pagal išvaizdą. Niekada nelaikiau savęs labai gražia ir nė negalvojau, jog kažkada gausiu darbą dėl to. Jei tik galėčiau, jau rytoj parašyčiau pareiškimą atleisti iš darbo, tačiau Ellei manęs reikia. Tiksliau jai reikia pinigų, jos gydymui ir vaistams. Mama negali dirbti, kadangi pati turi menkų problemų su sveikata ir ji privalo prižiūrėti Elle.
Sustojau mums įėjus į aikštelę.
-Aš tikriausiai grįžiu ir susirasiu Saną su Felix. Jie parveš mane,- nusišypsojau. Nenoriu ištverti tylios kelionės su juo ir jo keistais žvilgčiojimais.
-Nemanau, kad rasi juos. Jie greičiausiai prisigėrę kur nors šoka. Parvešiu tave,- jis sumurmėjo lėtai eidamas mašinų link.
-Aš... Aš pareisiu. Gyvenu netoli. Be to, prastai jaučiuosi važinėjimui,- kažką sumaliau.- Ačiū.
-Tikrai? Jei pakeliui tave kas išprievartaus, aš nekaltas,- Taehyung trūktelėjo pečiais.
-Man nieko nenutiks,- raminau save labiau nei jį.- Gero vakaro,- šyptelėjau.
-Tu sušalsi ir po to aš neturėsiu sekretorės. Imk,- jis nusirengė savo švarką ir ištiesė jį man.
-Ne, ačiū. Man nešalta,- nusišypsojau ir žengiau žingsnį atgal.
-Aš nesiūlau, o liepiu. Imk jį,- jis ėmė eiti arčiau.
-Man tikrai viskas gerai. Sakau, mano namai netoli, todėl tikrai nesušalsiu kok grįšiu,- paaiškinau.
-Sakykim,- jis atsiduso ir vėl apsirengė, kas rodė jog aš laimėjau.
-Gero vakaro,- pakartojau.
-Ir tau, Amy,- jis šyptelėjo ir aš apsisukusi ėmiau eiti. Niekur neskubėjau, tačiau iš įpročio žvalgiausi, nes buvo kiek nemalonu tamsoje eiti vienai, bet su savo bosu nieku gyvu nevažiuočiau namo iš klubo.