Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Aš gyvenu pas Klausą?!

-Klausą? Amm... pažįstu jis mokosi, bet kodėl jis mokosi čia, o ne privačioje mokykloje?
-Todėl, kad nesu daunas. - iki pat ausų išsišiepęs staiga atsirado Klausas.
-Tu... čia... čia... gyveni? - sumikčiojau. Visa laimė pradingo... aš jau nebenorėjau čia gyventi.
-Jūs pažįstami? - paklausė maloni moteris.
-Su ja?! Baikit juokus! Ji man niekas. Tik mes su ta driske mokomės vienoje mokykloje. - su šypsena veide atsakė jai Klausas. Mačiau, kaip pasikeitė moters veidas, bet ji ignoravo jo tokį elgesį ir padėjo visus kviesti prie stalo:
- Eikime visi valgyti. Paruošiau nuostabią vakarienę. - kvietė visus ta moteris.
-Su ja prie vieno stalo? Niekada!!! - įsiutęs rėkavo Klausas.
-Klausai eik į savo kambarį! - suriko jam Elijus.
-O koks gynėjas atsirado?! Elijau, taigi tu toks pats esi šiurkštus, tu man visada pritari... šį kartą kažkas keisto... kažkaip pasikeitei. Heile, žinok, jis ir už mane baisesnis. Ir be to, Elijau, nuo kada aukle pasidarei? - toliau siuto Klausas.
-Klausai, aš tavo vyresnysis brolis. Turi manęs klausyti. - griežtai pasakė Elijus.
-Lyg aš kažkieno bijočiau... - sarkaztiškai pasakė Klausas.
-Gal man nederėjo čia atvykti... - jaučiausi dėl visko kalta... visi žiūrėjo į barnį nustebę, o aš tik stovėjau ir galėjau pasakyti tik tiek...
-Heile, gerai, kad tu čia atvykai. - guodė mane Elijus.
-Elijus guodėjas - nauja nematyta rūšis. Heile, tau patinku aš, taigi, turėtum į Elijų nekreipti dėmesio. - su plačia šypsena Klausas žiūrėjo į mane.
-Žinai, ką Klausai? Gal tu susikišk tą savo charakterį giliai... Nes nuo tavęs kaip matau visi kenčia! - nebeiškentėjau ir leptelėjau.
-Žinai mergyt, aš bent jau esu čia valdovas ir mane iškenčia visi. Tik tu man atsakyk į mano klausimą: Ar tave iškenčia visi? Leisk atsakyti man už tave: Ne! O kodėl? Todėl, kad tavo mama buvo kekšė ir tave paliko, nes neiškentėjo tavęs: tokios šlykščios, beviltiškos, taip pat kekšės. O kas svarbiausia tavo visa šeima yra parsidavėliai. - galingai atsikirto Klausas
-O kur įrodymai Klausai?! - paklausė Elijus.
Mano akys buvo prisipildžiusios ašarų. Verkiau ir neiškentėjau, priėjau prie Klauso ir pasakiau:
-Kadanors, kažkada tu dar šito pasigailėsi. Apie mano šeimą niekas nieko blogo nesakys. - trenkiau jam per veidą ir pabėgau. Išbėgau iš namų. Girdėjau, kaip mane vejasi Elijus... Aš bėgau gatve, nusimoviau batelius. Pradėjau bėgti basa. Bėgau toli ir nežinojau kur... galiausiai atbėgau prie kažkokio skardžio. Atsistojau ant krašto ir maniau nušokti... viską pabaigti... girdėjau, kaip mano telefonas skamba. Man nerūpėjo kas skambina. Man nerūpėjo... pradėjau šaukti, norėjau išlieti savo skausmą ir jau ruošiausi šokti, bet mane kažkas pagriebė...