Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Pasikeitęs sprendimas.

-Heile, mes nepirksim tau namo... - pasakė Elijus.
-Bet... Elijau... juk sakei, kad nupirksi! - nesupratau.
-Kas čia darosi Elijau! Pažadi, o vėliau persigalvoji! - supyko Stefanas.
-Heile, susitaikyk su tuo, kad namą gausi tik po to kai baigsi mokyklą. - pasakė Elijus.
-Ką?! Juk man 18-niolika! Tu pažadėjai... - pasakiau.
-Na ir kas... Heile, tu namo negausi. - pasakė griežčiau Elijus.
Stefanas stumtelėjo Elijų.
-Elijau! Kas tau susuko smegenis! - supyko Stefanas.
-Sorry Stefanai, bet šį kartą tavęs čia nereikia... - pasakė Elijus ir nusuko Stefanui sprandą.
-Elijau! Kas tau darosi?! - surikau nustebusi.
-Ššš... Heile. - tildė mane Elijus.
-Elij...
Pajutau, Elijaus šaltą ranką man ant burnos.
-Atleisk. Heile. - atsiprašė jis manęs.
Aš nualpau. Iš karto supratau, kad Elijus mane užmigdė...
Atsikėliau kažkokioje mašinoje.
-Elijau, ką tu darai? - paklausiau jo.
-Mes išvažiuojam iš miesto. - atsakė Elijus.
-Ka? O kur Stefanas? - paklausiau.
-Turėsi kuriam laikui pamiršti Stefaną. - pasakė Elijus.
-Elijau. Išleisk mane! - pradėjau rėkti.
-Ššš... Heile... - vėl tildė mane Elijus.
-Vėl užmigdyk, tada nerėksiu. - supykusi pasakiau.
Elijus tylėjo. Aš irgi nutilau. Pamačiau telefoną gulinti prie mano kojų. Galvojau ką padaryti, kad pasiimčiau telefoną... Žiūrėjau įdėmiai į Elijų.
Elijus žiūrėjo į kelią ir nekreipė dėmesio. Aš prikandusi lūpą į jį žiūrėdama ranka ieškojau telefono.
Staiga Elijus pagriebė už mano riešo.
Aš greitai uždėjau savo koją ant telefono.
-Ką čia darai Heile? - paklausė jis manęs.
-Aš... žiūrėjau... į tave tiesiog... - tai sakydama žinojau, kad tas atsakymas yra visiškai kvailas, bet nežinojau ką pasakyti...
Jis vis dar laikė mano ranką.
-Gal galėtum paleisti mano ranką? - paklausiau.
-Gal... - šypsojosi Elijus.
-Elijau... kas yra? Paleisk. - pasakiau rimtai.
-Kodėl? Bijai manęs? Juk nespaudžiu rankos. - pasakė Elijus.
Iš tikrųjų aš jo labai bijojau... ypač iš po viso to ką jis yra man padaręs...
-Elijau, tu padarysi avariją... - pasakiau.
Elijus turbūt suprato, kad aš bijau jo ir jis paleido mano ranką.
Visą kelią mes važiavome tylėdami.
Staiga man pasidarė bloga.
-Elijau... man negerai. - pasakiau.
-Kas? - paklausė Elijus.
-Sustok. Aš tuoj vemsiu. - pasakiau.
Elijus staigiai sustabdė automobilį.
Aš išbėgusi iškart apsivėmiau.
-Heile! - išsigando Elijus.
-Čia niekis, Elijau. - nusilpusi pasakiau.
Staiga pradėjau vemti krauju.
-Heile... tau vidinis kraujavimas... - pasakė Elijus.
-Man kažkas ne taip... - pasakiau.
-Turbūt apsinuodijai. - taip pasakęs jis įsikando sau į riešą.
-Elijau... - pasakiau.
-Gerk mano kraują. - liepė Elijus.
Aš pradėjau gerti jo kraują. Kraujas buvo šlykštus...
-Dabar geriau? - paklausė susirūpinęs Elijus.
-Tau žaizda užgijo. -pasakiau.
-Juk aš vampyras. - pasakė Elijus.
Aš nusišypsojau.
-Ačiū tau Elijau. - padėkojau.
-Važiuojam toliau. - pasakė Elijus.
Aš ėjau link mašinos.
Galvojau pabėgti, nes nežinojau kodėl Elijus nedaro pažadų, o veža kažkur mane... dar man mokytis reikia... jis mane veža į kitą miestą...
Kai priėjome mašiną aš jį prispaudžiau prie netolėse esančio medžio.
-Kur mane veži, Elijau? - pasakiau supykusi.
-Heile, juk žinai, kad aš stipresnis. - šypsojosi Elijus.
Jis greitai mane prispaudė prie medžio ir šįkart jis jau mane laikė prispaudęs. Aš žiūrėjau tiesiai jam į akis.
-Pasakyk kur važiuojam! -  surikau.
Jaučiau jo kūną stipriai prispaustą prie manojo.
-Heile, einam prie mašinos geruoju Elijaus būdu... jeigu neisi, tada bus blogasis Elijaus būdas. - pagrasino Elijus.
-Man nusišikt ant tavo blogojo Elijaus! - surikau.
-Gerai, dabar prisiprašėte Heile Marshall. - surimtėjo Elijus.
Elijus paėmė mane, užsimetė ant peties ir nešė link mašinos.
-Paleisk arba klyksiu! - grasinau.
Elijus mane įsodino į mašiną. Aš staigiai paėmiau telefoną nuo žemės, išjungiau garsą ir įsikišau jį į kišenę.
Buvau įniršusi ant Elijaus.
Elijus įsėdo į mašiną.
-Elijau...
Elijus atsisuko į mane:
-Kas yra Heile?
Aš nedvėjojusi trenkiau jam per veidą.
-Čia už viską Elijau! - labai pikta pasakiau.
Elijus laikė jau paraudusį žandą.
Ir nieko nesakęs užvedė variklį.
Žinojau, kad jis irgi įsižeidė.
Važiavome tylėdami galiausiai man pabodo ta tyla. Įsijungiau radiją ir klausiausi muzikos. Nežinojau kas dedasi Elijaus galvoje... vieną akimirką norėjau atsiprašyti - kitą vėl trenkti jam.
Galiausiai užsimaniau valgyti... valgyti labai norėjau, bet principai neleido kalbėti... per radiją pradėjo groti daina apie meilę... man nepatinka tokios dainos... taigi išjungiau radiją dar ir dėl to,kad Elijus girdėtų kaip gurgia mano pilvas.
-Kodėl išjungei radiją? - paklausė Elijus.
-Nepatiko man daina. - nepatenkinta pasakiau.
-Kodėl neperjungei kitos stoties? - nusijuokė Elijus
-Kodėl tau parūpo? - įsižeidusi paklausiau.
-Nes tu nori valgyti. - pasakė Elijus.
Tylėjau.
Labai nustebau, kad Elijus žino, jog noriu valgyti.
-Kur nors sustosime pavalgyti. - pasakė Elijus.
Suskambo telefonas. Aš labai išsigandau... vėliau sužinojau, kad suskambėjo Elijaus telefonas. Elijus atsiliepė.
Aš pradėjau šaukti.
-Elijus kažkur mane veža!!! Kas kalba tegu žino!!!
Elijus telefone paleido garsiakalbį. Ten kalbėjo Klausas.
-Dabar supratau... kodėl Salvatore nuniokojo visą mūsų namą. - juokėsi Klausas.
Elijus taip pat nusijuokė.
-Klausyk, tas Salvatore nuneš tau galvą Klausai! - šaukiau aš.
-Heile! Tau PMS! Turėtum džiaugtis, kad važiuoji su Elijum į trumpas atostogas. Be to tas tavo mažuliukas manęs net nesugeba paliesti, o ką jau kalbėti apie mano galvos nunešimą. - juokėsi Klausas.
-Klausai, tuoj tu gausi nuo manęs antausį kaip ir Elijus! - grasinau.
-Elijau, tu gavai nuo jos antausį? Sveikinu patekai į jos heiterių sąrašą. - ironizavo Klausas.
-Klausai, gal ir patekau, bet nereikia tyčiotis iš Heilės. - sudrausmino Elijus Klausą.
-Kad ji debilė yra! - pasakė Klausas.
-Klausai! Baik! - pasakė Elijus ir numetė ragelį.
-Šiknius! - susinervinusi surėkiau.
Elijus sustojo.
-Atvažiavom pavalgyti. - nusišypsojo Elijus.
-Bent badu nenumirsiu...
Elijus man atidarė mašinos dureles.
Aš išlipau ir pamačiau degalinės kavinę.
-Heile, duok man ranką. - paliepė Elijus.
Aš nieko nesakiusi daviau jam savo ranką ir mes susikibę nuėjome į kavinę. Jis laikydamas mano ranką užsakinėjo valgį. Aš pasirinkau kepsnį, o Elijus užsakė mums abiems picą.
-Aš noriu alaus. - pasakiau.
-Heile, net nesvajok apie tai... - pasakė Elijus.
Mes nuėjome prie staliuko ir laukėme kol atneš mums valgyti.
Prie mūsų priėjo padavėja ir atnešė kepsnį man.
-Jūs pora? - paklausė padavėja.
Aš jau žiojausi sakyti, bet...
-Taip. - nusišypsojo Elijus žiūrėdamas į mane.
Aš žiūrėjau į Elijų nieko nesupratusi
-Tai tada jums turi priklausyti tortas ir dovanėlė. - šypsojosi padavėja.
-Dėkoju jums, o kokia čia proga? - paklausė Elijus.
Aš sedėjau tylėdama ir žiūrėdama į Elijų. Suraukusi antakius stebėjau jį.
-Ką tik vyko mūsų kavinės savininko vestuvės ir yra laimingas, taigi jis malonina visas poras atvykusias čia. - paaiškino padavėja ir nuėjo.
-Elijau! WTF??? Ką čia sugalvojai??? Niekam nereikia to torto ir kitų š... - pasakiau supykusi.
-Mes taip darome, nes gausime akciją ir dovanų, jeigu tu nenori, tai aš noriu. - pasakė Elijus.
-Esi kažkoks nenormalus, Elijau. - pasakiau nepatenkinta.
-Heile, nesinervink. - ramino Elijus.
Aš nusisukusi pamačiau pakabintas nuotraukas kuriuose bučiuojasi poros. Iš kart supratau, kad mums taip pat lieps fotografuotis. Taigi supratusi, kad tai gali nutikti, aš sugalvojau pabėgimo planą...