Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Gyvenimas tęsiasi po mirties

*Stovėjau gražiame sode, buvau su gražia suknele. Žvalgiausi aplinkui. Staigą pamačiau kažkokią moterį. Pradėjau bėgti link jos. Ji stovėjo nusisukusi ir aš nemačiau jos veido.
Priėjau prie jos.
-Sveiki. - pasakiau.
-Sveika. - pasakė ji.
-Kur aš esu? Kas jūs tokia? - paklausiau.
-Tu esi pasaulyje įstrigusiame tarp mirties ir gyvybės. - paaiškino ji. - Aš esu Lisa Marshall.
-Kodėl aš čia esu? - paklausiau aš. - Beje, aš esu Heilė Marshall... mūsų pavardės sutampa...
-Heile, kodėl susidėjai su vampyrais? Kodėl paaukojai jiems savo gyvybę? - klausinėjo manęs ta moteris.
-Aš nežinojau kas jie tokie yra. - teisinausi.
-Bet kai Elijui davei savo kraujo, tu tada jau žinojai.
-Aš... norėjau jam padėti.
-Mes niekada nepadedame vampyrams. Jie mūsų priešai ir įsimink tai.
-Aš jau mirusi, aš daugiau su jais nesusitiksiu.
-Tu nemirusi. Tu turi rasti išėjimą iš čia... - pasakiusi ji dingo man iš akių.
Aš pradėjau eiti. Tik staiga išgirdau Klauso balsą.
-Heile! Eime! - šaukė Klausas.
Aš bėgau link jo, o jis link manęs.
Kai jau buvome šalia vienas kito, Klausas mane stipriai apkabino.
-Tau viskas gerai? - paklausė manęs Klausas.
-Viskas gerai. - atsakiau.
Šis jo elgesys man buvo keistas. Jis pirmą kartą egėsi su manimi maloniai.
Kartu ėjome tylėdami. Priėjome prie Devinos.
-Heile! - apsikabino mane ji.
-Ką tu čia darai, Devina? - paklausiau.
-Gelbėju tave. - paskė ji.
Mes visi trys susikibome rankomis. Devina kažką kalbėjo... staiga pasidarė tamsu, iš mano akių dingo Devina, Klausas ir visas sodas. Buvo labai tamsu.*
Pramerkiau akis... norėjau pakelt ranką, bet negalėjau... buvau labai silpna...
-Heilė atsibudo! - sušuko Devina.
Visi pribėgo prie manęs.
-K-kur Elijus? - paklausiau.
-Aš čia Heile. - priėjo prie manęs Elijus.
-K-kodėl aš ne ligoninėje?
Visi stovėjo neatsakydami į mano klausimą.
-Heile... tau reikia išgerti mano kraujo, kad išgytum. - pasakė Klausas.
-Ir tu man to kraujo neduosi... - pasakiau.
Klausas įsikando sau į riešą ir pridėjo man prie lūpų.
Aš dvejojau.
-Gerk. - ragino Klausas.
Aš pradėjau siurbti kraują iš jo riešo. Buvo baisu... dar niekad gyvenime taip šlykščiai, kaip dabar nesijaučiau...
Nusukau galvą į šoną ir pradėjau kosėti. Mano lūpos buvo suteptos krauju, atrodžiau siaubingai. Elijus lūpas man nuvalė su servetėle.
-Elijau, aš skaičiau tavo užrašų knygutę (kažkas panašaus į dienoraštį) ten buvo aprašyta tavo siaubinga praeitis... - pasakiau Elijui.
-Heile... aš esu žvėris, šaltakraujis žvėris kuris visus drasko į gabalus...
-Elijau, tai galima ištaisyti. Galima tave pataisyti. - raminau Elijų.
-Kokia jautri akimirka... - ironiškai pasakė Klausas.
Aš nekreipiau į dėmesio. Tiesiog gulėjau lovoje.
-Heile, džiaukis, kad išgelbėjau tavo subinę. - pasakė Klausas.
-Aš to neprašiau... - pasakiau.
Klausas ir Elijus išėjo iš kambario. Devina žiūrėjo į mane.
-Heile... kodėl bandei savo kraują atiduoti Elijui? Kas tau buvo užėję? - klausinėjo Devina.
-Devina, aš skaičiau jo dienoraštį. Mane apėmė keistas liūdesys. Pagalvojau, kad nieko neturiu ir pasiryžau savotiškai savižudybei.
-Heile, tu esi kvaila... manau, kad tu jauti kažką Elijui. - pasakė Devina.
-Devina, nuo kada Elijus ir aš būtume pora? - įžuliai paklausiau Devinos.
-Elijus yra gražus ir neslėpkime to... - pasakė Devina.
Aš tylėjau.
-Heile, aš bandysiu suvilioti Elijų. Pažiūrėsime kaip į tai reaguosi. - pasakė Devina.
-Niekaip nereaguosiu. - tvirtai pasakiau. Nors giliai širdyje aš pykau...
Devina išėjo. Į kambarį įėjo Elijus.
-Heile, aš nenorėjau... atsiprašau. - atsiprašinėjo Elijus.
-Nereikia... aš pati to norėjau. - pasakiau.
-Kodėl taip padarei? - paklausė Elijus.
-Nes jaučiuosi tusčia ir niekam nereikalinga... - paaiškinau.
-Nereikia... - pasakė Elijus.
Aš jau žiojausi kažką sakyti, bet Elijus mane nutildė. Ranka paglostė per veidą ir įsisiurbė man į lūpas. Aš užsimerkiau, nes visa tai man patiko.
-Atsilyginau tau. - nusišypsojo Elijus.
Matėsi, kad Elijus slepia savo jausmus nuo manęs.