Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Susitaikyti su realybe

Atsibudau kažkokiame kambaryje. Atsisėdusi apsidairiau. Nebuvo jokių žmonių. Pamačiau savo žadintuvą. Jame rodė lygiai 12:00. Velnias... kaip vėlai pabudau... staiga išgirdau kažkieno žingsnius. Greitai atsiguliau į lovą ir apsimečiau, kad miegu. Į kambarį kažkas įėjo. Jaučiau kaip ilgai stovėjo ir lyg žiūrėjo į mane, tas toks jausmas kai tu nematai, bet jauti kaip kažkas į tave žiūri... Pajaučiau kaip šalta ranka paglostė mano veidą. Ranka buvo labai šalta, kad net aš sujudėjau.
-Nemiegi? - kažkas paklausė manęs. Aš labai norėjau sužinoti kas čia yra atėjęs, bet bijojau atsimerkti.
Šiek tiek palūkėjęs jis išėjo. Aš atsimerkiau, apsidairiau, nieko nebuvo. Atsikėlusi pastebėjau, kad aš su ta suknele kaip ir buvau vakar. Atsimenu viską. Paskutinis mano atsiminimas buvo kai aš mėginau nušokti nuo skardžio ir viskas... tamsa... gal aš mirus? Nemanau. Staiga išvydau telefoną ant stalo. Paėmiau jį į rankas. Išvydau krūvą praleistų skambučių ir žinučių. Daugiausiai žinučių gavau iš tėčio. Jaučiausi sumautai dėl vakar... kol spoksojau į telefoną atsidarė durys ir į kambarį įėjo Elijus. Išvydusi jį apsidžiaugiau.
-Labas rytas Heile, nors gal ne labas rytas... -Pasisveikino su manimi Elijus.
-Labas... kaip aš čia atsiradau? - Paklausiau jo.
-Kaip tai kaip? Aš tave pargabenau namo.
-Bet čia ne mano namai.
-Heile, dabar šie namai yra tavo. Tu čia gyvensi iki tol kol negrįš tavo tėvas. Na, o dabar imk savo drabužius apsirenk ir nusileisk į apačią.- Elijus man padavė mano drabužius ir išėjo iš kambario. Nenorėjau nusileisti į apačią, nenorėjau išvysti Klauso, nenorėjau pažvelgti visiems į akis dėl vakarykščio nuotykio.
Apsirengiau. Pasižiūrėjau pro langą. Norėjau iššokti ir pabėgti pas Deviną ar Lidiją, bet jeigu iššokčiau... ką joms pasakyčiau?: "Priimkit mane gyventi?" Todėl ta visa idėja man išblanko.
Į kambarį atėjo Elijus. Jis mane įdėmiai nužiūrėjo:
-Tu nenori nusileisti į apačią...
Aš tylėjau. Paskui atsakiau:
-Taip. Ir čia viskas dėl Klauso. Aš daugiau nenoriu jo matyti... - taip pasakydama ašaros liejosi savaime.
-Heile, nusiramink. Aš tave apginsiu nuo Klauso, pažadu. - jis mane apsikabino - Ššš... viskas bus gerai... pažadu...
Kai jis mane apkabino jis buvo šaltas. Jaučiau nuo jo šaltį... nesupratau kodėl jis toks?
-Na, nusivalyk ašaras ir einame į valgomąjį. Turi papietauti, juk pusryčius pramiegojai. - ragino mane Elijus.
-Aš... nenoriu eiti. - pasakiau jam.
Iš tikrųjų bijojau. Aš dar juo nelabai ir pasitikėjau...
-Heile, pasitiki manim? - įdėmiai paklausė jis.
Aš tylėjau. Nežinojau ką atsakyti.
-Nepasitiki... aš suprantu. Taigi tu mane neseniai pamatei...
-Ne, ne dėl to. Aš tiesiog... - akys pasidarė vėl pilnos ašarų.
Elijus mane apkabino ir pradėjo mane raminti:
-Užsimerk. Giliai įkvėpk ir iškvėpk. Sugniaužk kumštį ir įsivaizduok, kad visa baimė yra įkalinta tavo kumštyje. Duok man savo ranką, eime. - tyliai šnibždėjo Elijus.
Aš atsimerkiau ir jau nebebijojau. Tas baimės jausmas tiesiog išnyko. Įėjome kartu su Elijumi į valgomajį. Ten sedėjo Klausas. Pamtęs mane, Klausas išėjo nieko niekam nesakęs.
-Jis truputį supykęs. Nekreipk tu į jį dėmesio. Jis tiesiog yra šiek tiek nestabilus. Ir tiesa, aš dar tau neprisistačiau. Nuo šiol aš tau būsiu laikina motina kol grįš tavo tėvas. Šiaip aš esu Elijaus, Klauso ir Rebekos globėja. Bet jie man kaip tikri vaikai...
-Net nemaniau, kad jūs visi įvaikinti... o Maikolsonų pavardė tikroji ar paimta iš globėjos?
-Mūsų pavardė yra tikroji, ne iš globėjos ar globėjo. - paaiškino man Elijus.
-Tikra tiesa Elijau. - sutiko globėja.
Tai jie ir Klausas tikrai įvaikinti? Ši žinia tikrai mane sukretė... Tai gal Klausas yra toks akiplėša, nes jis yra įvaikintas? O Elijus? Jis taip pat įvaikintas, bet jis geras... Bet staiga prisiminiau tą vakarykštį barnį su Klausu. Jis man sakė, kad Elijus ir už jį patį baisesnis. Ką jis turėjo omenyje?