Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Nelaukti svečiai.

Aš valgiau kepsnį. Elijus tylėdamas į mane žiūrėjo.
-Gal nori? - paklausiau.
-Ne. - pasakė Elijus.
Aš toliau valgiau kepsnį.
Prie mūsų priėjo padavėjas ir padėjo mums picą.
Aš pamačiau ant jo padėklo sultis. Atsistojau ir užkliudžiau jį ir jo sultys aplaistė mano palaidinę.
-Oj! Atsiprašau! - apgailestavau.
-Čia aš atsiprašau, čia aš kaltas. - atsiprašinėjo padavėjas.
Elijus viską stebėjo tylėdamas.
-Jeigu, dėl to kad apsilaisčiau tai čia niekis, aš esu neapdairi. - nusišypsojau ir pamerkiau tam padavėjui akį.
-Aš išplausiu jūsų palaidinę. - pažadėjo padavėjas.
-Nereikia... - pasakė Elijus.
-Jeigu galite, reikia. - tai pasakiusi nusimoviau palaidinę ir buvau su liemenėle.
-Oho... - susijaudino padavėjas.
Visi žiūrėjo į mane stovinčia... man buvo gėda, bet čia buvo tik plano dalis.
Elijus susinervino. Jo akys į mane žiūrėjo pilnos nepykantos
-Heile, einam į lauką. - pasakė jis.
-Gerai. - pasakiau nusišypsojusi.
Mes išėjome su Elijumi.
-Heile, kas čia dedasi? - paklausė jis.
-Vaikinukas išplaus palaidinę, o aš kitos neturiu. - nusišypsojau.
-Lipk į mašiną! - įsiuto Elijus.
-Tikrai niekur nevažiuosiu be savo palaidinės. - atkirtau.
Elijus į mane įdėmiai pažiūrėjo.
-Einu paimsiu tau palaidinę ir iškart važiuosim.
Aš nusišypsojau.
Žiūrėjau pro langą, mačiau Elijų stovintį ir laukiantį mano palaidinės.
Jis atsisuko į mane, o aš nusišypsojau, pamojavau ir pasileidau bėgti. Bėgau toli kur akys veda.
-Heile! - išgirdau šaukiantį Elijų.
Aš džiaugiausi, kad galėjau nuo jo pabėgti. Staiga bėgdama atsitrenkiau į jį. Jis suėmė mano rankas.
-Niekur nepabėgsi. - pasakė Elijus.
-Elijau, tu pasikeitei, anksčiau tu taip nesielgdavai ir papasakodavai viską. - pasakiau.
-Heile! Tu irgi pasikeitei... tu nusirengei prieš visus kavinėje! - pasakė Elijus.
-Viskas čia buvo tik dėl to, kad galėčiau pabėgti. - pasiaiškinau.
-Juk, žinojai, kad aš tave pagausiu. - pasakė Elijus.
Aš nutilau.
-Apsikabink mane, grįžtam į mašiną. - pasakė Elijus.
Aš nenorėdama apsikabinau Elijų ir mes abu greitai atsidūrėme prie mašinos. Elijus mane įsodino į mašiną ir uždarė. Pats taip pat įsėdo į mašiną.
-O palaidinė? - paklausiau.
Elijus užrakino mane mašinoje, o pats nuėjo paimti palaidinės.
Aš iš kišenės išsiėmiau telefoną.
Radau krūvą žinučių: nuo Stefano, Deimono, Lidijos. Keista buvo, kad negavau nei vienos sms nuo Devinos...

Stefanas: Heile! Kur dingai? Tie Mikaelsonai išdavikai! Jei jie kažką tau padarė... aš atkeršysiu jiems.
Heilė: Stefanai, Elijus mane kažkur veža... kol kas man viskas gerai. Kai grįšiu aš persikraustysiu pas tave. Man neskambinėk, nerašinėk, tik stenkis mane surasti. Aš dabar mašinoj prie degalinės. Buvau kavinėje. Noriu namo... :(

Vėliau radau Deimono žinutes:

Deimonas: Heile, kur esi?
Heilė: Deimonai, aš su Elijumi... jis mane kažkur veža... Prašau tavęs, Stefano ir Lidijos suraskit mane. :(

Radau Lidijos žinutes:

Lidija: Labas Heile, kur esi? ;( Devina kažką žino, bet man nieko nesako... aš žinau, kad tu gyva ir sveika... aš tikiu tuo... prašau, bent atrašyk kažką... ;( Heile, mes tavęs pasiilgom, jeigu tau kažką padarė Klausas... patikėk, Deimonas nuneš jam galvą!!! :*

Perskaičiusi žinutę, man pradėjo tekėti ašaros... aš verkiau ir negalėjau patikėti, kad mane draugai taip myli...
Aš pradėjau atrašyti Lidijai:

Heilė: Lidija, man viskas gerai. Nežinau kas bus toliau... padėk Deimonui ir Stefanui mane surasti... Elijus mane kažkur veža, Klausas taip pat viską žino... Lidija, nerašinėk... nes išsikraus telefonas arba Elijus įtars ir jį iš manęs atims... Myliu tave Lidija... :*

Atrašiusi į žinutes aš greitai įsikišau telefoną į kišenę. Man buvo keista, kodėl Elijus taip ilgai užtruko...
Staiga pamačiau Elijų išeinantį iš kavinės visą kruviną... Jis įsėdo į mašiną.
-O Dieve! Elijau! - surikau išsigandusi.
-Heile, aš tai padariau... - verkė Elijus.
-Elijau... Ššš... viskas gerai... - raminau Elijų.
Žinojau, kad visa tai mano kaltė..
Elijus užvedė variklį. Mes važiavome toliau. Elijus buvo nusiminęs.
-Elijau, sustabdyk mašiną prie šito ežero. - paliepiau jam.
Elijus nieko nesakęs sustojo prie kažkokio ežero.
-Elijau, viskas gerai... viskas gerai... - verkiau aš ir apsikabinau jį.
-Heile, aš visas kruvinas... - drebančiu balsu pasakė Elijus.
Aš nuvilkau jo marškinius.
-Elijau... tu to nepadarei.
-Aš padariau tai Heile! Aš padariau! - drebančiu balsu rėkė Elijus.
-Einam į ežerą išsimaudyti... - pasakiau.
Mes išlipom iš mašinos ir įlipom į ežerą.
Elijus drebantis ir sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką.
Aš laikiau jį apsikabinusi.
-Elijau... tu geras žmogus, suprantis visus, sąžiningas, Elijau, tu esi ypatingas...
-Geras? Aš nužudžiau žmogų... ir dabar noriu išsunkti tavo kraują... Suprantantis visus? Vežu merginą kuri nori grįžti ir jos nevežu atgal... Sąžiningas? Pažadėjau tau, bet pažado neištesėjau... Ypatingas? Kuom? Esu žudikas!
-Elijau, tu man esi ypatingas, tu man esi geras, tu mane supranti, tu man sąžiningas... tu man esi viskas... - tai pasakiusi dar stipriau apsikabinau jį.
-Heile, paleisk mane. Aš nesivaldau! - suriko jis.
-Elijau! Mano sūnau! - kažkas sušuko.
Mes abu atsisukom ir pamatėm stovinčią kažkokią moterį.
-Motina... - pasakė Elijus.
-Sūnau, atėjau tavęs išgydyti.
Aš viską stebėjau nustebusi...
-Man nereikia.
-Sūnau, tau reikia... juk tu ką tik nužudei nekaltą žmogų. Ir dabar jauti nenumaldomą trauką Heilei.
-Iš kur jūs žinote mano vardą? - paklausiau.
-Heile, tau tuoj pat nutiks taip pat, kaip Tatjai ir Selestei. Aš jus jau nuo seniai stebėjau. Elijus laikosi, o kaip tu Elijau atsilaikysi kai patekės kruvinasis mėnulis...
-Heile, atsisėsk ant mano nugaros. - sušnibždėjo Elijus.
Aš jam atsisėdau ant nugaros. Ir mes dideliu greičiu skriejom kažkur. Staigą kelią pastojo du vaikinai.
-Kolai, Finai, traukitės! - suriko Elijus.
Kažkuris vaikinas pagriebė mane ir stipriai laikė.
-Pajudėk Elijau ir ji mirs! - šaukė jis laikydamas mane.
-Kolai, net nebandyk! - surėkė Elijus.
-Elijau matai, kaip tau rūpi Heilė. Kodėl tau ji taip rūpi? - šypsojosi Finas.
Elijus puolė ant savo motinos ji kažkokiu būdu sukėlė jam skausmą. Jis rėkė iš siaubingo skausmo.
-Elijau! - surikau ir puoliau prie jo, bet mane stipriai laikė.
-Paleiskit Heilę! Imkit mane! - rėkė Elijus.
-Heilė mums reikalinga kaip ir tu. - pasakė Elijaus motina.
-Prašau tik ne Heilę... prašau... - maldavo Elijus.
Galiausiai aš ir Elijus atsiradome kažkokiame rūsyje...