Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Plėšrioji Heilė

Pavalgiusi nuėjau į kambarį atsisėdau ir žiūrėjau pro langą. Į kambarį atėjo Klausas:
-Heile, tu vakar buvai tikras žvėris.
-Kaip suprasti? - paklausiau nustebusi.
-Draskei žmones kaip pasiutusi... - tęsė Klausas.
-Ką? - paklausiau netikėdama.
-Vakarykštė Heilė buvo nepakartojama... - užsisvajojęs toliau kalbėjo Klausas.
-Baik! - užrėkiau.
-Ką baigti? - paklausė Klausas.
-Pirmą paaiškink man apie ką kalbi. - pasakiau.
-Nejaugi nežinai? - su ironija paklausė Klausas.
Taip pasakęs Klausas nedelsdamas pradėjo pasakoti vakarykštes istorijas.
Aš pradėjau šaukti:
-Tu! Meluoji! Meluoji!!! Tu tikrai meluoji...
-Plėšrioji Heilė... tau tinka! O! Tiesa... jeigu netiki, įsijunk televizorių. - šaipėsi Klausas.
Taip pasakęs Klausas išėjo.
Aš žinojau, kad Klausas meluoja... aš žinojau tai... aš buvau įsitikinusi...
Bet kažkodėl mano smalsumas nugalėjo ir pasiėmiau laptopą perskaityti naujienas.
Įsijungusi radau siaubingą antraštę:
Naujajame Orleane įvyko skerdynės
Vakar vakare apie 00:00 prasidėjo siaubingos skerdynės. Sužalota ir nužudyta apie 100 žmonių. Įvykis tiriamas. Manoma, kad žmones žudė ir draskė pasiutęs žvėris. Liudininkai tvirtina, kad darbavosi du žvėrys, arba manoma, kad vienas buvo žveris kitas žmogus. KĄ NORS SUŽINOJĘ ATNAUJINSIME.
Tai perskaičiusi pakraupau... nubėgau prie Rebekos kambario.
Rebeka išėjo iš kambario:
-Kas atsitiko Heile?
-Ar... aš... ar... galėjau... aš... nu... žu... dy... ti... - negalėjau prakalbėti...
-Heile... kas atsitiko? - susijaudino Rebeka.
Aš verkiau... Rebeka suprato dėl ko...
-Ateik čia. - apsikabino mane stipriai ji.
Mes abi sedėjome ant jos lovos. Aš jau buvau nusiraminusi...
-Žinai, Heile, ką aš jutau kai nužudžiau savo pirmą žmogų? Ogi iš pradžių buvau euforijoj... man patiko kraujo skonis... jis mane stiprino... vėliau, aš gailėjausi savęs.
-Rebeka, tu supranti, kad aš nužudžiau nekaltą žmogų einantį pro šalį... gal ten buvo kažkokios mažos mergaitės mama... o gal ten buvo jaunas vaikinas kuris nešė savo merginai gėlių... jie sutiko mane... supranti? - verkiau.
-Ne, Heile. Tau taip buvo lemta... kaip ir man, kaip ir mums visiems. - guodė Rebeka.
-Tai ką darysim toliau? Leisim man, kad aš sudraskyčiau visą miestelį? - sunerimusi paklausiau.
-Heile, mes sutvarkysim šitą reikalą, o dabar eik išsimiegok. Šitas dalykas nuramina. - pasakė Rebeka.
Rebeka palydėjo mane į kambarį.
Kambaryje likau viena...
Atsiguliau į lovą ir užmigau...
*Gulėjau kažkokioje lovoje. Prie manęs atėjo Klausas:
-Labas.
-Labas. - atsakiau.
Klausas į mane žiūrėjo tylėdamas. Galiausiai jis prie manęs prisiglaudė ir sušnibždėjo:
-Nesigailėk dėl tų sudraskytų žmonių.
-Lengva tau sakyti kai tu neturi jausmų, nesupranti kas yra šeima, meilė... nesupranti tu viso to... - pasakiau.
-Lengva? O ar tau lengva? Ar tu supranti kas yra šeima? Pažiūrėkime... turi tik tėtį... kuris tau tik vieną kartą per tiek laiko yra paskambinęs... o meilė? Manau tu irgi jos nesuptanti... nes tikiesi, kad prie tavęs prieis, o tu pati nenori prie jo prieiti ir pasakyti, kad myli.
-Baik... - apsiašarojusi tariau.
-Baigti, kad pasakiau teisybę? - įroniškai paklausė Klausas.
-O tu Klausai? Nežinai kas yra šeima... su ja elgiesi kaip su skuduru... nežinai, kas yra meilė... nes įsimylėjusias merginas tu tiesiog panaudoji ir jau panaudotas išmeti kaip skudurus... jokio pasigailėjimo, nieko... - supykusi pro ašaras pasakiau.
Klausas nieko nesakė.
-O dabar tyli? - paklausiau.
-Šeimą aš myliu, bet tu nežinai kaip mane jie norėjo ne kartą išduoti... todėl jie to nusipelnę. Myliu vieną merginą... kuri į mane nekreipia dėmesio... o neturiu pasigailėjimo žmonėms, nes jie tai pat pridarę pakankamai man rūpesčių... - su ašaromis pasakė Klausas.
-Klausai, kodėl tu prie jos nenueini pirmas? - paklausiau.
-Todėl, kad susižlugždžiau savo reputaciją. Ir kaip matau, praradau jos pasitikėjimą. - ašaros jam riedėjo iš akių.
-Klausai, pasikeisk savo charakterį, nes tau tik rūpi kitų žmonių skausmas! - supykusi pasakiau.
-Heile, manau jeigu žinotum kaip man buvo sunku... suprastum mane. - pasakė Klausas.
Aš priėjusi arčiau apkabinau Klausą.
-Manęs nemylėjo mano tėvas... jis iki šiol nori mane nužudyti... - drebančiu balsu pasakė Klausas.
Taip apsikabinę ilgai stovėjome. Jis nusivalė savo ašaras ir pasakė:
-Tu vienintelė, neįskaitant mano šeimos žinai mano paslaptį... - pasakė Klausas.
-Klausai, aš niekam nesakysiu. - pažadėjau.
Klausas priėjo prie manęs ir pasakė:
-Čia tik sapnas... tiesa?
Aš isižnybiau į savo ranką.
-Taip. Čia tik mano sapnas...
Jis priėjo prie manęs ir mane pabučiavo...*
Aš pabudau. Su ranka nusivaliau savo lūpas.
-Net negaliu ramiai išsimiegoti ir nusiraminti... - pasakiau sau.
Pažiurėjau už lango. Buvo tamsu. Supratau, kad jau vakaras.
Manau, kad reikia viską pabaigti... taip gyventi negaliu...
Juodai apsirengusi, pasiėmiau telefoną ir pasileidau muzikos visu garsumu per ausines.
Išėjau pro duris. Ir ėjau toliau link tilto, ėjau iškėlusi galvą nieko nebijodama. Muzika vis dar grojo pro ausines taip garsiai, jog atrodė, kad visi aplinkui šoka.
Priėjau prie tilto, pažiūrėjau į vandenį. Vanduo turbūt šaltas... Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Pradėjau galvoti kas mano gyvenime blogai ir kas gerai.
Elijus jau nebekreipia dėmesio... tapau žudike... Klausas nemėgsta manęs... tapau žudike... tapau... bejausme... žudike... plėšrūne...
Daugiau nieko negalvodama atsistojau ant tilto turėklų ir žvelgiau į vandenį. Nušokau... pro akis skrieja visas gyvenimas... viskas ką išgyvenau...
Staiga kažkas laikė mane pagriebęs vandenyje. Laikydamas mane jis padarė super jump'ą (stipriai pašoko į viršų) mes jau buvome ant tilto.
-Kas tu? - išsigandusi paklausiau.
-Kodėl šokai? - sunerimęs paklausė jis.
-Aš nenoriu gyventi... paleisk mane. - prašiau jo.
Jis vistiek laikė mane stipriai suspaudęs.
-Gausi pasiaiškinti. - pasakė jis.
Ir dideliu greičiu mes su juo atsidūrėme prie kažkokio namo.
-Eik pirma. - pasakė jis.
Aš įėjusi į namą apsižvalgiau. Namas atrodė didelis ir gražiai įrengtas.
-Ko tu nori iš manęs? - supykusi paklausiau.
-Kodėl šokai? Juk galėjai užsimušti! - šaukė nepažįstamasis.
-O tu irgi eilinis vampyras kuris stengiasi mane apsaugoti... - pasakiau.
-Tu žinai kažką apie vampyrus? - paklausė nustebęs jis.
-Pirmą pasakyk koks tavo vardas. - pasakiau.
-Stefanas. - pasakė.
-Gerai, Stefanai. Tai tu vampyras... - nustebau.
-Taip. Tai sakai čia yra dar vampyrų. - pasakė jis.
-Dabar gali mane išleisti namo Stefanai? - paklausiau.
-Ne. - pasakė Stefanas.
-Man rytoj į mokyklą!
-Man irgi.
-Tu naujokas? Ar mokinies privačioje? - paklausiau.
-Naujokas. Mokinsiuosi vidurinėje.
-Aišku... tai gal tada mane paleisk namo... - pasakiau.
-Šiąnakt liksi pas mane. Aš tau parūpinsiu kambarį. - pasakė Stefanas.
Man skambėjo telefonas. Pamačiau į ekraną: Rebeka.
-Labas, Rebeka. - pasisveikinau.
-Heile, kur dingai? - paklausė Rebeka.
Pažiūrėjau į Stefaną.
-Nieko nesakyk... - tyliai pasakė Stefanas.
-Šiąnakt negrįšiu... aš esu pas Deviną. - pasakiau Rebekai.
-Nieko nesakiusi išėjai... juk rytoj į mokyklą!!! - rėkė per telefoną Rebeka.
-Rebeka... nevaidink motinos... - pasakiau.
-Viskas! Prisiprašei Heile! - šaukė Rebeka.
Aš padėjau ragelį.
-Ne pyragai... -nusišypsojo Stefanas - o ta Rebeka šviesaplaukė vampyrė? - paklausė jis.
-Šviesaplaukė blondinė - šyptelėjau - na, ar išleisi mane namo? - paklausiau.
Staiga abu išgirdome bildesį į namo duris.