Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Heilės kančia.

Prilečiau savo ranka Elijaus veidą ir įsisiurbiau į jo lūpas. Elijus mane atstūmė:
-Kai būsi tikroji Heilė... - pasakė.
-Tikroji Heilė... mmm... kaip trokštu kažką sudraskyti... gal tave?..
Į svetainę atėjo Klausas.
-Klausai, ar tu žinojai, kad tave visada mylėjau? - paklausiau Klauso.
-Žinojau, bet tu man ne lygis. - pasišaipė Klausas.
-Kai vonioj mane matei nuogą, tavo veidas sakė visai priešingai. - pasakiau.
Klausas tylėjo.
Priėjau prie Klauso ir prisiglaudžiau prie jo.
-Tai gal nori paišdykauti? - pasakiau.
-Ne. - pasakė jis dvejodamas.
Nelaukdama persukau jam sprandą. Jis atsijungė. Mane sugriebė Elijus.
-Elijau! Paleisk! Aš nesuvokiu ką darau! - verkiau.
-Atleisk Heile... - pasakė Elijus.
Jis mane įmetė į rūsį ir užrakino.
Sedėdama rusyje pradėjau verkti... kas man darosi?
Po kelių valandų išgirdau rūsyje kaip atsidarė durys.
-Labas, Heile. - pasisveikino Derekas.
-Labas. - pasakiau.
-Kaip jautiesi, Heile? - rūpestingai paklausė Derekas.
-Verda kraujas, noriu kažką sudraskyti, prarandu sveiką protą... Derekai, ar aš išprotėjau? - pasakiau ir jaučiau, kaip man iš akių riedėjo ašaros.
-Heile, manau žinau kas tau yra. - pasakė Derekas.
-Kas?
-Tau transformacijos laikotarpis, tu esi vilkolakė. - paaiškino Derekas.
Po šių žodžių aš pradėjau dar labiau verkti.
Į rūsį atėjo Elijus:
-Viską girdėjau...
-Mums nėra šansų jos suvaldyti... dabar ji yra stipri... nes šiąnakt yra pilnatis. - paaiškino Derekas.
Jie mane paliko rūsyje ir užrakino. Aš gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Staiga užplūdo noras ką nors sudraskyti. Aš iš visų jėgų trenkiau į rūsio duris ir jas išlaužiau. Derekas mėgino mane sulaikyti. Aš jį su visa jėga trenkiau į žemę. Jis paėmęs kažkokį augalą pridėjo man prie odos. Jis mane degino. Skausmas buvo nežmoniškas. Aš šaukiau iš skausmo.
Netikėtai atbėgo Klausas ir trenkė Dereką į sieną. Klausas staigiai paėmė mane ant rankų ir greitai su manimi dingo jiems iš akių.
Po akimirkos mes abu gulėjome ant žolės po atviru, žvaigždėtu dangumi.
-Ačiū, Klausai. - pasakiau.
-Nėra už ką. - pasakė Klausas.
-Tu man patinki Klausai. - šyptelėjau.
-Heile, aš hibridas pusiau vampyras, pusiau vilkolakis. Aš gelbėju saviškius. - teisinosi Klausas.
-Ar tikrai? - pasakiau.
-Po velnių! Aš myliu tave, Heile. - prisipažino Klausas.
Aš pabučiavau Klausą.
-Šią ar tą gerutės mergaitės įvaizdį? - paklausiau.
-Žinoma, kad šitą. - pasakė jis.
-Elijus visiškas mėmė... - pasakiau.
Klausas nusijuokė.
-Noriu draskyti, siautėti ir plėšyti viską į skutelius! - nekantravau.
-Nekankinsiu tavęs mažute, einam medžioti. - pasakė jis.
Mes nuėjome medžioti į miestą. Klausas gėrė žmonių kraują, o aš juos draskiau į skutelius.
Staiga kritau ant žemės ir pradėjau iš visų jėgų šaukti iš skausmo. Skausmas buvo nežmoniškas... lyg kažkas laužytų tavo visus kaulus. Atsisukau į Klausą, jis sumišęs žiūrėjo į mane... Atėjo transformacijos laikotarpis... Aš tampu vilke...