Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Netikęs gimtadienis.

Gulėjau lovoje. Negalėjau atsikelti, nes neturėjau jėgų... Kambaryje nieko nebuvo. Mano gyvenimas suknistas... net per savo gimtadienį turiu kentėti... turbūt blogesnių gyvenimų nėra... Dabar guliu ir neturiu jėgų net prakalbėti, net surėkti - ir tai negaliu!
Esu silpna... esu bejėgė... Aš noriu normalaus gyvenimo. Noriu gyventi laisvai...
Staiga kažkas įėjo į kambarį. Aš užsimerkiau.
-Heile... atsiprašau už viską... - atsiprašinėjo manęs Stefanas.
-Tu jai melavai. - išgirdėjau Elijaus balsą.
-Dėl to gailiuosi... aš Kateriną naudojau tam, kad galėčiau maitintis jos krauju. - aiškinosi Stefanas.
-Tu maitiniesi krauju? - paklausė Elijus.
-Tada kai dar ja maitinausi aš buvau nesivaldantis. Buvau kraujo maniakas... - paaiškino Stefanas.
-Aš irgi negaliu valdytis... - pasakė Elijus.
-Elijau, per tavo kaltę, ji dabar guli čia netekusi viso savo kraujo...
-Taip, Stefanai, mano dėka... aš esu žudikas... negaliu valdytis. Kai pamatau ją aš noriu iš jos išsunkti visą kraują. Ar tai normalu Stefanai?
-Galvoji man taip nėra? Aš valdausi, Elijau. Vietoj jos, aš geriu gyvūnų kraują. Aš mečiau žmonių žudimus...
-Aš jau moku valdytis dėl to, kad mano motina mane užkeikė...
-Tu užkeiktas? Kaip? - susidomėjo Stefanas.
-Aš nužudau žmogų ir pradedu jo gailėtis. Negaliu amžiams įsimylėti, nes jeigu įsimyliu... aš nužudau... o po to labai gailiuosi...
-Aš irgi esu užkeiktas. Žudau visus žmones iš eilės, o vėliau viso to gailiuosi.
-Džiaugiuosi tavim, kad tu dar nesužalojai jos.
-Elijau, tau ji patinka? Kodėl tu dėl jos taip pergyveni?
-Ji man labai artima, ji man kaip sesė, kaip draugė, kaip... tikra šeimos narė... Šalia aš jos esu laimingas.
-Manau, kad ji tau reiškia šiek tiek daugiau nei šitai. - paprieštaravo Stefanas
Elijus stovėjo tylėdamas.
-Kodėl tu slepi savo jausmus? - paklausė Stefanas.
-Nes siekiu, kad ji būtų laiminga... - atsakė Elijus.
-Bet nepalieki jos ramybėje... - pasakė Stefanas.
-Tu jos irgi nepalieki... o esi su Katerina...
Stefanas išėjo. Į kambarį įėjo Devina.
-Ar jai viskas bus gerai? - paklausė Elijus.
-Taip, bet ji iš pradžių bus silpna... aš ją atgaivinau tik su viena sąlyga Elijau... - pasakė Devina.
-Žinau. - pasakė Elijus.
-Heilė mano geriausia draugė. Ji turi būti laiminga. - pasakė Devina.
-Heilė man kaip sesė, kaip pats artimiausias žmogus turi būti laiminga. - pasakė Elijus.
Abu jie išėjo. Aš atsimerkiau. Viduje jaučiausi kitaip, jaučiausi atsigavusi, bet vis dar jaučiau nenumaldomą jausmą žudyti.
Atsikėliau iš lovos pažiūrėjau pro langą.
Išėjau iš kambario.
-Sveikučiai. - pasisveikinau su visais.
-Heile! Pagaliau atsigavai! - apsidžiaugė Stefanas.
Stefanas apsikabino mane. Aš su savo nagais perbrėžiau jo nugarą.
-Čia už Kateriną. - pasakiau ir išėjau.
Mane pasivijo Elijus.
-Heile! Kas tau yra? - sušuko Elijus.
-Ne tavo reikalas. Beje ačiū, kad man išsiurbei kraują, nes pataisei mane. - nusišypsojau.
-Kaip suprasti? - nustebo Elijus.
-Brolau, tau patiko, kai ji tave mylėjo? Dabar ji atsiduoda man. - šypsojosi Klausas.
-Klausai, ką tu darai! - rėkė Elijus.
-Pažaisiu su ja ir atiduosiu tau. - juokėsi Klausas.
Elijus puolė Klausą.
-Elijau, aš myliu Klausą. Jis manęs neskriaudžia... - pasakiau Elijui žiūrėdama į akis.
-Elijau, dabar matai koks jausmas kai tave buvo pasirinkusi Tatja? Aš Tatją mylėjau, o ji pasirinko tave. Dabar tu kentėsi kaip kentėjau aš! - supykęs rėkė Klausas.
-Tai netiesa, Heile... - su ašaromis akyse pasakė Elijus.
-Aš nekenčiu tavęs, Elijau. - nieko nejausdama pasakiau.
Priėjau prie Klauso. Klausas apkabino mane ir pabučiavo.
-Einam Heile. - pasakė jis.
Mes nusisukom ir ėjom į priekį. Elijus nusiminęs žiūrėjo ir negalėjo patikėti, kad visa tai vyksta...