Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Išgyvenusi laikotarpį.

Atsibudau vidury miško. Buvau visiškai nuoga. Man smarkiai skaudėjo galvą... atsisėdau ir susiriečiau į kamuoliuką. Šalia savęs pamačiau lavoną. Supratau, kad aš jį nužudžiau...
-Heile! - kažkas šaukė man už nugaros.
Aš neatsisukau... tik žiūrėjau į tą žmogaus lavoną.
-Heile, imk drabužius. - taip sakydamas, man pametė mano drabužius.
Supratau, kad tai Elijus. Pasiėmusi drabužius apsirengiau.
-Heile, tu esi vilkolakė. - pasakė Elijus.
-Žinau... - išlemenau.
Elijus paėmė man už rankos ir vedėsi link savo automobilio.
Elijus atidarė automobilio dureles ir aš įsėdau.
Važiavome tylėdami. Visą kelią vyravo tyla.
Parvažiavę namo mes taip pat vienas kitam nesakėme nė žodžio. Aš tylėdama nuėjau į vonios kambarį ir nusiprausiau. Tada nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau į lovą. Pasiėmiau laptopą. Pamačiau, kad prie skype prisijungęs tėtis. Po kiek laiko pamačiau, kad jis man skambina.
-Labas, tėti. - pasakiau.
-Labas, Heile, kaip sekasi? - paklausė manęs tėtis.
-Puikiai - atsakiau, taip atsakydama padariau dirbtinę šypseną - kaip tau sekasi? - paklausiau.
-Labai gerai. - pasakė tėtis.
Įsivyravo tyla.
-Gal žinai kada grįši? - paklausiau.
-Po metų tai tikrai. Ne anksčiau. Kaip tau ten? Daug draugų susiradai?
-Viskas gerai. Turiu daug draugų ir turiu dvi geriausias.
-Labai smagu girdėti, Heile. O kaip Klausas? Nesikabinėja prie tavęs?
-Ne. - atsakiau.
-Svarbiausia, kad viskas gerai.
-Ate. Turiu jau eiti.
-Bye.
Išjungiau laptopą ir nuėjau į virtuvę.
Atėjusi į virtuvę radau Rebeką.
-Labas... - pasisveikinau.
-O! Sveika, Heile, klausyk, gal norėtum šį ateinantį Penktadienį nuvaryti į šiokį tokį party.
-Nežinau, Rebeka... man ir taip praeitas Penktadienio vakarėlis manęs neišblaškė, o ir Elijus... ir visa kita... žinai...
-Heile, baik išsisukinėti! Aš jau tavo drauges Deviną ir Lidiją pakviečiau ir jos sutiko!
-Oj... Rebeka tu visada esi vienu žingsniu priekyje.
Rebeka nusijuokė.
-O kur dingo Džena? - paklausiau.
-Ji dirba. Į darbą išeina vėlai grįžta anksti. - pasakė Rebeka.
Aš pasiėmiau picos gabalėlį.
-Heile, ar tu laikaisi kokių nors dietų? - paklausė manęs Rebeka.
-Ne. Aš tik sportuoju ir tiek... - pasakiau.
-O valgai ką nori?
-Taip, be maisto aš neturėčiau gyvenimo. - nusijuokiau.
-Aš laikausi įvairių dietų. - pasakė Rebeka.
-Rebeka... tau nereikia dietų... tu ir taip graži... - pasakiau.
-Heile, o tu turi vaikiną? - staiga paklausė Rebeka.
-Ne. O tu? - pasakiau
-Kažkada prieš 100 metų turėjau, bet man neleidžia Klausas. - nusiminė Rebeka.
-Kodėl tu jo klausai? - paklausiau.
-Nes jis yra mano brolis ir jeigu jo neklausysiu jis įsmeigs man durklą į širdį, aš būsiu mirusi kokiems 50 metų ar daugiau ir lauksiu kol išims man iš krūtinės tą durklą... To aš nenoriu. - paaiškino Rebeka.
-Gal paplepėkime linksmesnėmis temomis? - pasakiau.
Mes su Rebeka ilgai kalbėjomės apie viską: apie vaikinus, jos gyvenimą ir šokius.
Aš nuėjau pasidaryti sau sumuštinių. Į virtuvę atėjo Elijus.
-Elijau, aš planuoju vakarėlį vėl. Ateisi? - paklausė Rebeka.
-Bus matyti. - atsakė Elijus.
Aš rankose turėjau mineralinio vandens butelį ir stengiausi jį atidaryti, bet negalėjau...
Elijus pasidarė pusryčius ir nuėjo į savo kambarį.
-Susipykot? - iš kart paklausė Rebeka.
-Ne. - pasakiau.
-Negaliu patikėti... jis į tave nekreipė dėmesio... ir nepadėjo tau atidaryti butelio su mineraliniu. Keista.
-Klausyk, Rebeka, aš ne mažas vaikas, kad man kažkas padėtų... supranti?
-Tai tu jo paprašei, kad tavimi nesirūpintų?
-Ne, Rebeka. Aš jo nieko neprašiau... Jis pats suvokė, kad aplink mane nereikia šokinėti...
Rebeka man iš rankų paėmė butelį.
-Perimu pareigas iš Elijaus tada. - nusijuokė Rebeka.
-Nereikia. - pasakiau.
Į virtuvę atėjo susirūpinęs Klausas.
-Kas yra Klausai? - paklausė Rebeka.
-Katerina neatrašo. - atsakė Klausas.
-Oj ta meilė... - šaipėsi Rebeka.
-Rebeka, tik nepradėk. Ji buvo mano eilinis žaisliukas. - susinervinęs paaiškino Klausas.
-Gal tau reikėtų susirasti pastovią merginą? Nes dar pasigausi kokį cifilį ar aids. - toliau tyčiojosi Rebeka.
Aš tai išgirdusi nusišypsojau, bet juoktis bijojau.
-Klausyk! Rebeka! Greičiau aš tau durklą suvarysiu į širdį ir karste praleisi visą savo egzistavimą! - stipriai supyko Klausas.
-Mažasis broliukas supyko... - juokėsi Rebeka.
Klausas pradėjo ignoruoti Rebeką ir priėjo šalia manęs prie viryklės, o aš tuo tarpu ieškojau maisto spintelėse.
-Ko ieškai? - paklausė manęs Klausas.
-Šokoladinių dribsnių. - atsakiau.
-Leisk, padėsiu tau surasti. - pasakė Klausas.
Aš atsisukau į Rebeka. Rebeka į mane žiūrėjo nustebusi. Aš nebyliai neišleisdama nei vieno garso pasakiau: Wtf? O iš jos lūpų perskaičiau: I don't know.
Rebeka nusijuokė. Klausas atsisuko į ją:
-Kas yra Rebeka?
-Nieko. - atsakė ji.
-Tai ko žvengi? - paklausė Klausas.
-Prisiminiau kai ką. - pasakė ji.
Aš toliau ieškojau dribsnių.
-Turėjai omeny šituos? - paklausė jis.
-Taip... - pasakiau.
Aš jau ėmiau iš jo rankų dribsnių pakelį, bet jis man jo nedavė.
-Leisk man. - pasakė Klausas.
Jis paėmė dubenį supylė dribsnius ir užpylė juos pienu.
-Ačiū. - pasakiau.
Klausas sau pasidaręs taip pat dribsnių, nuėjo į valgomąjį.
-Oho. - pasakė nustebusi Rebeka.
Aš tylėdama valgiau dribsnius.
-Tai kaip dėl penktadienio? - paklausė Rebeka.
-Ateisiu. - pasakiau, nors labai nenorėjau ten eiti.
-Beje, dabar nebus jokios temos, galėsi apsirengti kaip nori, bet aišku suknelę. - paaiškino Rebeka.
-Supratau. - pasakiau jai.