Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Sapnai ir pažadai

Aš ėjau su Klausu į parduotuvę. Staiga man suskaudo stipriai galvą ir aš kritau ant žemės.
-Heile! Heile! Kas atsitiko? - panikavo Klausas.
Surėkiau iš skausmo.
Klausas mane pakėlė nuo žemės ir po akimirkos, mes atsidūrėme mano kambaryje.
Į kambarį įbėgo Stefanas.
-Klausyk, šunsnuki! Ką tu padarei Heilei? - įpykęs Stefanas puolė Klausą.
-Manau, kad Heilė tavęs nebemyli.
Stefanas stovėjo įpykęs.
-Ne tau spręsti ką ji myli...
-Stefanukai, suprask, kad tu ją įskaudinai... ji nuo to laiko tavęs nebemyli... - pašaipiai pasakė Klausas.
-Elijau... - ištariau užsimerkusi.
Klausas ir Stefanas žiūrėjo sunerimę.
-Elijau... ateik... prašau... - vėl kalbėjau.
-Heile, nebijok, aš pakviesiu Elijų. - pasakė Stefanas ir nubėgo jį pakviesti.
Klausas stovėjo nieko nesakydamas ir išėjo iš kambario.
Į kambarį įėjo Elijus.
-Heile... - ištarė Elijus.
-Elijau... atsiprašau... - atsakiau aš.
Elijus paėmė mano Ranką.
-Heile, ateinu pas tave... - pasakė jis.
*Aš staiga atsiradau gražiame sode kur buvau apsirengusi puošnia suknele.
-Sveiki, madam Heile Marshall. - pasisveikino Elijus ir pabučiavo mano ranką.
-Sveiki, ponaiti Elijau Mikaelsonai. -nusilenkiau.
-Heile, tu mane kvietei ir aš atėjau. - šypsojosi Elijus.
-Kaip tu atėjai? - paklausiau.
-Aš galiu įsiskverbti į tavo sapnus. - paaiškino Elijus.
-Elijau, tu turi ant manęs pykti. Tu privalai. Aš tave atstūmiau... aš nežinojau ką darau... aš... aš... - apsiašarojau.
-Heile, ššš... tu buvai užkalbėta Klauso...
-Aš nebuvau užkalbėta... aš atstūmiau tave savo noru.
Elijus paėmė man už rankos.
-Tu nenorėjai manęs atstumti.
-Tada labai norėjau, bet... aš...
-Heile... ššš... - nutildė mane Elijus.
Aš stovėjau ir nieko nesakiau. Elijus iš nugaros atsegė suknelę.
-Kas čia tau yra Heile? - pasakė Elijus.
-Apgamas. Nekreipk dėmesio... - pasakiau susijaudinusi.
Pajaučiau jo šaltą ranką ant tos vietos kur yra apgamas.
-Hm...
-Elijau užsek suknelę. - pasakiau.
Elijus užsegė mano suknelę.
-Tai nurenginėji mano panelę... - išgirdau Stefano balsą.
-Stefanai... tu irgi čia. - pasakiau.
-Kas čia ką tik buvo? - paklausė Stefanas.
Pažiūrėjau į Elijų. Elijus buvo nusiminęs.
-Aš privalau nubusti. Elijau... pažadink mane. - paprašiau.*
Elijus mane pažadino ir išėjo iš kambario.
-Čia tik sapnas, Stefanai. - atsibudusi pasakiau Stefanui.
-Heile, atleisk man už visą tą nesamonę. - atsiprašė Stefanas.
-Atleidžiu. - nusišypsojau.
Stefanas nedrasiai pabučiavo man į lūpas.
-Myliu tave, Heile. - pasakė Stefanas.
-Myliu tave Stefanai. - pasakiau jam.
-Heile, gal ko nors atnešti tau? - paklausė Stefanas.
-Vandens. - pasakiau.
Stefanas nubėgo atnešti vandens.
Į kambarį įėjo Devina ir Lidija su Deimonu.
-Kas tau atsitiko, Heile? - paklausė Devina.
-Viskas gerai. - pasakiau.
-Kad tu žinotum kaip išsigandau... - pasakė Lidija.
-Turbūt mano mažasis broliukas labiausiai išsigando. - šypsojosi Deimonas.
-Nereikia dėl manęs nerimauti. - nusijuokiau.
Į kambarį atėjo Stefanas ir padavė man vandens.
-Stefanai... atsiprašau, kad tau įdrėskiau... - atsiprašiau Stefano.
-Heile, tu kada jūs buvote tokie įsisiautėję, kad tu įdrėskei Stefanui? - juokėsi Deimonas.
-Nieko tokio, Heile. - nusišypsojo Stefanas.
-Deimonai... - nusijuokiau.
-Tau 18-niolika, taigi bus party tada kai būsi laiminga! - pažadėjo Lidija.
-Aišku, kad bus! - pasakė Devina.
-Oho! Neblogas iPad. - nustebo Lidija laikydama rankoje iPadą.
-Neblogas... - pasakiau.
-Heile, ko dabar norėtum labiausiai? - paklausė Devina.
-Turėti savo namus, savo mašiną, juk dabar man 18-niolika... ir susirasti savo tikruosius tėvus. - atsakiau Devinai.
-Gyvenk pas mane. - pasakė Stefanas.
-Norėčiau pas tave gyventi... - pasakiau.
-Tai kas neleidžia! - pasakė Deimonas.
-Manau, Heilė turėtų gyventi viena... be vampyrų... - pasakė Devina.
-Aš pažiūrėsiu tau naują namą, Heile. - pasakė Deimonas.
-Aš neturiu pinigų... - pasakiau.
-Nieko tokio. - pasakė Lidija.
-Na, Heile, turiu keliauti namo. Susiskambinsim dar. - atsisveikino Devina.
-Ate, Devina. - atsibučiavom ir Devina paliko kambarį.
Į kambarį įėjo Elijus.
-Elijau, gal žinai kokį nedidelį namą?
-Heile, kam reikia?
-Aš noriu gyventi viena, aš pavargau nuo viso to...
-Aš pasirūpinsiu namu. - pažadėjo Elijus.
-Ei! O aš? - paklausė Deimonas.
-Nuo kada pasidarei toks geras? - paklausė nustebęs Stefanas.
-Deimonai, geriau pasirūpink Lidija. - pasakiau.
-Heile, man nieko nereikia. Man reikia, kad tu būtum laiminga, todėl priimk Deimono pagalbą.. - pasakė Lidija.
-Oho! Lidija, tau tai nebūdinga... - nustebau.
-Heile, aš žinau namą kitoje kelio pusėje. - pasakė Elijus.
-Tikrai? Ar jis parduodamas?
-Kaip tik parduodamas. - atsakė Elijus.
-Yes! - apsidžiaugiau.
-Bet pirma tau reikia jį apžiūrėti. - nusijuokė Stefanas.
-Ak taip... - pasakiau.
Stefanas pabučiavo man į kaktą:
-Heile, tu nusipelnai gyventi gerai.
Aš nusišypsojau.
-Heile, einam apžiūrėti namo. - pasakė Elijus.
-Tai mes jau eisim. - pasakė Lidija.
-Kodėl? Aš tai dar noriu pabūti. - nusiminė Deimonas.
Lidija kažką sušnibždėjo Deimonui į ausį.
Abu kikendami išėjo.
-Eisiu kartu su tavim Heile. - pasakė Stefanas.
-Gerai... - pasakiau.
Elijus, aš ir Stefanas išėjome į lauką. Perėjome kitą kelio pusę ir pamatėme nedidelį namuką.
-Išorė atrodo patraukliai. - pasakiau.
-Svarbu vidus. - pasakė Stefanas.
-Taip. - sutikau.
Aš jau norėjau įeiti į vidų, bet...