Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Niekam nereikalinga.

Namo ėjau viena. Eidama klausiausi muzikos per ausines. Jeigu nesiklausyčiau muzikos, aš turbūt išeičiau iš proto... Galiausiai pravėriau savo namų duris. Mano galva yra sunki ir man siaubingai bloga... Visą dieną kankinuosi nuo vakar.
-O! Heile, jau tu grįžai. Kur vakar buvai? - paklausė manęs globėja.
-Oj... atsiprašau, kad nepasakiau, kad nakvosiu pas Deviną.
-Dabar kai yra pirmas kartas tai nieko nesakysiu, bet jeigu tai pasikartos, pamatysi mano griežtą veidą. - juokdamasi man pasakė globėja - Beje, kad ir kaip be būtų keista. Aš neprisistačiau tau. Mano vardas yra Džena. Gali mane taip ir kreiptis: "Džena".
-Gerai, Džena. - nusijuokiau.
-Ar man atrodo, ar tu atrodai išbalusi? - paklausė manęs Džena.
-Tiesiog labai noriu miego... - atsakiau.
-Tai kaip suprantu nevalgysi mano pagamintų pietų.
-Ačiū Džena, bet ne. Aš tiesiog prigulsiu.
Lėtai nuėjau į savo kambarį. Pajutau, kad mane pykina. Nuėjau į vonios kambarį ir išvėmiau viską. Išsivėmusi grįžau į savo kambarį ir užmigau.
Kai atsikėliau jau buvo vakaras. Pažvelgusi į laikrodį pamačiau, kad jau 20:24. Atsisėdau ant lovos. Prisiminiau, kad reikia atsakyti į 50 klausimų. Susiėmiau už galvos... Bet vis dėl to nusprendžiau nueiti į virtuvę. Nuėjusi į virtuvę pamačiau stovint Elijų, Klausą, Rebeką ir Dženą.
-Heile, atsibudai jau! Kaip ilgai miegojai! - nustebo Džena.
-Pagirios jai yra, Džena. - paskundė mane Klausas.
-Kaip suprast?! - nesuprato Džena.
-Vakar, kai ji pabėgo iš namų, ji gėrė su savo draugėmis. - paaiškino Klausas.
-Klausai, nežinai tai ir nešnekėk! Turi įrodymų? - rėkiau ant Klauso.
-Panele, aš apie tave viską žinau. - nusišypsojo Klausas.
-Ką?! Tu gal mane seki?!
-Man? Tave? Sekti? Nenusišnekėk gerai? Manęs nedomina tokios bešiknės ir bepapės, bei pasileidelės kaip tu. - šaipėsi iš manęs Klausas.
-Pasižiūrėk į save šlykštyne! - nesusitvardžiau.
-Žinai kas tu esi? Tu esi kalė. - pasakė Klausas.
-Kodėl kalė? Kodėl kalė, Klausai? Gal geriau kekšė? Kaip manai?
-Ironijos meistrė atsirado. - šaipėsi toliau iš manęs Klausas.
-Viskas!!! Užteks!!! - užrėkė Džena.
-Žinai tavo šeima yra išsigimėliai, Heile. Visi Naujajame Orleane kalba, kad tavo motina parsidavinėja. Teisingai ji padarė, kad tave paliko. Jai labiau rūpėjo vyrai kurie gali sumokėti kuo daugiau. Todėl manau, kad tau labiau tiktų kekšės etiketė. Juk žinai, kad obuolys nuo obels netoli rieda. - garsiai juokėsi Klausas.
Aš tylėjau, nes verkiau. Ašaros liejosi savaime...
Staiga Elijus priėjęs prie Klauso kumščiu trenkė Klausui į veidą:
-Elijau, kodėl eini prieš mūsų šeimą? Ka? Juk mes broliai. Kaip graudu... pamatei kažkokią driskę ir išduodi brolį... - susiėmęs nosį iš kurios bėgo kraujas ir su šypsena veide kalbėjo Klausas.
-Prieš tokį kaip tu, aš tau ne brolis. - negailestingai pasakė Elijus.
-Prisimink Elijau, koks tu buvai? Sakai, geresnis? A? - juokėsi Klausas. - Prisimeni, kaip elgdavaisi su žmonėmis, ypač merginomis?
-Užtilk! Tai netiesa! - neigė Elijus.
-Netildyk manęs šiukšle! - rėkė Klausas. Jo akyse mačiau nenumaldomą pyktį. - Pamatei ją ir išdavei šeimą! Kaip tau negėda Elijau! -Klausas atsisukęs žiūrėjo į mane - Heile, o tu nori sužinoti tiesą?
Aš tylėjau, o akyse prisipildė ašarų.
-NORI?! - dad garsiau rėkė ant manęs Klausas.
-Klausai, tuojau pat baik! - supyko Džena.
-Nesuprantu. Namuose visą laiką buvau karalius, o kai ji atsikraustė pas mus... ji viską sugadino!!! - rėkė į mane žiūrėdamas Klausas.
-Nori ir toliau būti čia valdovas? Aš galiu išsikraustyti, jeigu tu taip nori! - pasakiau aš.
-Kaip aš norėčiau to... bet to nebus. Kol tu čia esi, aš turiu save riboti, valdytis! Man visa tai atsibodo!
-Gerai, Klausai, aš iš čia dingsiu jau rytoj manęs nebebus čia! - pažadėjau, ir nubėgau į savo kambarį.
-Išsikraustyk, tada mano svajonė išsipildys! - džiaugėsi Klausas.
Parbėgusi į savo kambarį pradėjau verkti... niekas manęs nemėgsta: jau kai buvau kūdikis mane paliko motina, tėvas taip pat mane paliko, Klausas manęs nemėgsta nors nieko jam aš nepadariau... verkiau... nebeiškentėsiu visų šitų pykčių. Ryt išsikraustau.