Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Man vienodai.

Parėjusi į savo kambarį mečiau iš visų jėgų kuprinę į šoną ir užsirakinau duris. Nieko nenorėjau matyti. Atsitūpiau prie durų, buvau susinervinusi... nežinau dėl ko daugiau man buvo skausmo... ar dėl istorijos klausimyno, ar dėl Elijaus šiurkštumo... Stengiausi iš visų jėgų laikytis, bet vis dėl to nesusitvardžiau. Paėmusi istorijos klausimyno lapą sudraskiau ir išmečiau į orą. Norėjau, būti nepažįstama... norėjau, kad niekas manęs nematytų, bet iš visų labiausiai nenorėjau daugiau regėti Elijaus.
Į galvą pradėjo lysti visokios mintys. Gal Klausas iš tikrųjų teisus? Gal Elijus yra žvėris? Gal Elijus šiurkštus?
Staiga išgirdau Elijaus balsą:
-Heile, atidaryk duris.
Aš nieko nesakiusi tupėjau kambaryje užsirakinusi duris. Nenorėjau klausyti jo balso.
-Heile, būk gera... - girdėjau jo drebantį balsą.
Nieko neatsakiau.
-Heile! - girdėjau, kaip jis trankė mano kambario duris.
Nieko nesakiusi ėjau prie lango ir pro jį žiūrėjau. Žiūrėjau į miestą. Išgirdau kaip skamba mano telefonas. Ekrane buvo parašyta: Devina.
-Sveika, Devina. - atsiliepiau telefonu.
Elijaus jau nebesigirdėjo.
-Labas, ko neatvarai į mokyklą? - paklausė Devina
-Kadangi lyja. Manęs niekas negali nuvešti...
-O Klausas?
-Klauso nebus mokykloj.
-Aišku...
-Klausyk, Rebeka man pasiūlė eiti kartu su tavimi ir Lidija į šokius, bet ten reikės būti pasipuošus. Norėtum?
-Lidija tai tikrai norės, o aš irgi eisiu.
-Gerai. - nusišypsojau.
-Po pamokų mes atlėksim pas tave gerai?
-Lauksiu. Ate! - atsisveikinau.
-Ate! - atsisveikino su manim Devina.
Baigusi pokalbį aš nuėjau miegoti.
Kai atsikėliau pažiūrėjau į laikrodį, o jis rodė beveik 13:00. Išgirdau kai skamba mano telefonas.
-Labukazzz, Heileee! Mes jau atvarooom! - pro telefoną rėkė Lidija.
-Jau taip greitai?! - nustebau.
-O teeeip. - juokėsi Lidija.
Aš žinojau, kad jos rinksis sukneles, kalbės apie šokius... bet aš nenoriu eiti linksmintis... ne ta nuotaika...
Būdama virtuvėje, pro langą pamačiau mašiną. Išbėgau į lauką ir apsikabinau jas abi.
-Wow! Heile, tu visiškai nepasiruošusi šokiams. - pasakė Lidija.
-Koks skirtumas. - juokiausi aš.
Pažiūrėjau į Devina, ji žiūręjo į antro aukšto langą. Nusisukusi pažiūrėjau ten pat kur ji spokso. Pamačiau Elijų žiūrintį tiesiai į mane...
-Eikim vidun... - pasakiau rimtai.
-Ko tokia surūgus? Taigi tūsas laukia!!! - priminė man Lidija.
Mes visos atsisėdome svetainėje.
-Ar norit, kad užkaisčiau kavos? - pasiūliau.
-Aš tai noriu! - pasakė Lidija.
-Gal turi burbono? - paklausė manęs Devina.
-Ei! Gal negerkim prieš tūsą? - prieštaravo Lidija.
Aš nuėjau į virtuvę užtaisiau kavos, paėmiau šokoladą ir mažą torčiuką.
Atnešusi viską į svetainę, Lidija iš karto įspėjo:
-Heile, aš laikausi dietos, bet šis torčiukas, man nieko nepadarys.
Jos abi nusijuokė, o aš užsisvajojusi sedėjau ir žiūrėjau į langą.
-Kas yra, Heile? - paklausė manęs Devina.
-Nieko, viskas gerai. - atsakiau jai.
-Nemeluok mums. - pasakė Lidija.
-Vėl Klausas įskaudino? - paklauaė Devina.
-Ne. Merginos, man viskas gerai. - pasakiau.
-Aš matau, kad tau kažkas atsitiko, bet paliksiu tave ramybėje. - pasakė Devina.
Išgirdom kaip kažkas atėjo pro duris.
-Sveikos merginos! Pasiruošusios? - laiminga šypsodamasi pasakė Rebeka - Labas, tu turbūt Lidija, o tu Devina. Aš esu Rebeka.
-Malonu susipažinti - pasakė Lidija ir Devina.
-Tai ką... - Rebeka pasiėmė šokolado gabaliuką - neriam į mano spinta?
-Nekantrauju!!! - klykė Lidija.
-Ššš... - sušnibždėjo Rebeka.
-Tyliu. - tyliai pasakė Lidija.
Atėjome į Rebekos kambarį, ten buvo pilna drabužių.
-Kniskitės visur. - paskė ji - aš sau suknelę išsirinksiu paskutinė.
-Aš atsinešiau taip pat savo sukneles ir kosmetiką. - pasakė Lidija.
-Rodyk! - susižavėjusi sušuko Rebeka.
Aš stovėjau ir nežinojau ką daryti. Visos jos lakstė ir rinkosi sau sukneles derino make-up'us. Nemėgstu tokių dalykų. Nemėgstu sukneliu, make-up'o, prašmatnių šukuosenų ir aukštakulnių.
-Žinau, Heile, kad tau kažkas blogai su nuotaika, bet prisidėk prie mūsų ir išsiblaškysi. Pamirši visas nesamones. - pasiūlė Devina.
Vis dėl to prisidėjau prie jų. Pradėjau knaisiotis po sukneles. Išsirinkau juodą ir pilką sukneles.
-Merginos, man reikia jūsų pagalbos. - paprašiau ir parodžiau dvi sukneles. - kurią man iš jų apsirenkti?
-Manau tau reiktų kažko kito... kažko ryškaus. - sukritikavo Lidija.
-Tikrai pritariu, tau Lidija. - pasakė Rebeka. - Matai, mano manymu tau reikėtų tokios suknelės, kad tu visus pritrenktum. Taigi, manau, kad pas tave turi dominuoti raudona spalva.
-O Dieve! Rebeka! Visi kalba, kad tu stiliaus ikona! Ir tu tikrai tokia esi!!! - pasakė Lidija.
-Matau, kad tu apie madą ir stilių taip pat gerai išmanai. - pastebėjo Rebeka.
Lidija paemė man ryškiai raudoną suknelę.
-Lidija... nė nemanyk, kad aš ryškiai rengsiuos... - pasakiau.
-Tu turi šią suknelę pasimatuoti - įtikino mane Rebeka.
Aš paėmusi suknelę ją pasimatavau, apsisukau ir pasakiau:
-Man ji netinka.
-Tinka. Kaip tik pagal tavo figūros tipą. - pasakė Lidija.
-Jos figūros tipas tinka visoms suknelėms. - pasakė Rebeka.
Vis dėl to pasiėmiau suknelę, aukštakulnius ir nusinešiau į savo kambarį. Išgėriau stiklinę burbono ir sau pasakiau:
-Heile, šiandien išsiblaškysi, o rytoj bus nauja diena.