Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Savanaudis žmogus su kauke

Stovėjau savo kambaryje ir žiūrėjau į laikrodį. Nusprendžiau nueiti į Rebekos kambarį. Įėjusi į rebekos kambarį aš pamačiau kaip jos vis dar derinasi sau sukneles.
-Kas darys make-up'ą? - paklausiau.
-Aš! - atsakė Lidija.
-O aš šukuosenas! - pasakė Rebeka.
Devina jau matavosi suknelę.
-Heile! Eik jau apsirenk! Nepastebėsi kaip bėga laikas! - liepė Rebeka.
-Beje, berniukų tai reikia... - pasakė Lidija.
-Susirasit. - nusijuokė Rebeka.
Aš išėjau iš kambario. Man nereikia naujų pažinčių, tad turbūt sedėsiu prie baro ir gersiu burboną...
Nuėjusi į savo kambarį stovėjau prieš veidrodį ir žiūrėjau į save. Išgėrusi dar vieną stiklinę burbono. Apsivilkau tą raudoną suknelę. Suknelės nugaroje buvo užtrauktukas. Visaip stengiausi užtraukti užtrauktuką, bet nėjo... stovėdama ir žiūrėdama į veidrodį beviltišku žvilgsniu žiūrėjau ir vis dar stengiausi. Į kambarį įėjo Elijus. Į jį aš nepasižiūrėjau, nes mačiau jo akis žiūrinčias į mane veidrodyje.
-Reikia pagalbos? - paklausė Elijus.
Aš stovėjau nieko jam nesakydama. Jis priėjo arčiau manęs, paėmęs mano rankas savo šalta ranka jas nuleido. Ant mano nugaros buvo apgamas. Jis tą apgamą palietė ir pajaučiau stiprų šaltį kuris nuėjo man per visą kūną. Paėmęs užtrauktuką jis man užtraukė suknelę.
-Ačiū. - padėkojau.
Ir tada aš atsisukau į jį ir patvarkiau jo marškinių viršutinę dalį prie jo kaklo. Pajutau kažką drėgno. Pažiūrėjusi į savo rankų pirštus pamačiau kraują. Pakėlusi galvą, savo klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į jį.
-Ačiū. - padėkojo jis man ir nuėjo.
-Heile! Ateik laikas pasidažyti! - kvietė mane Lidija. Aš susimąsčiusi nuėjau į Rebekos kambarį.
Po pusvalandžio aš jau buvau pilnai pripudruota.
-Na kaip? - paklausė Lidija.
Visi į mane žiūrėjo nustebę.
-Nepakartojamai! - nustebusi pasakė Rebeka.
Pažiūrėjusi į veidrodį, aš iš tikrųjų atrodžiau puikiai.
-Ačiū tau Lidija! - padėkojau.
-Liko tik šukuosena. - nusišypsojo Rebeka.
Kai jau buvau pilnai susiruošusi pasižiūrėjau į save veidrodyje. Man patiko, bet jaučiausi sunki, lyg kažkas sunkaus uždėta ant manęs.
-Visos palaukite manęs svetainėje. - pasakė Rebeka.
Visos nuėjusios į virtuvę stovėjome.
-Nuo kada į tūsą reikia iškilmingų suknelių? - paklausė Lidija.
-Tikrai... - pradėjo juoktis Devina.
-Aš nežinau. Paklausk Rebekos. - pasakiau.
Stovėdamos išgirdome žingsnius. Tai buvo Elijus. Jis atėjo į svetainę ir sustingęs valandėlę žiūrėjo į mane... Pamačiusi jį aš nusisukau ir nuėjau į virtuvę. Atbėgęs iki manęs jis pasakė:
-Gal tave nuvešti?
-Ne, aš važiuoju su draugėmis. - pasakiau.
-Ak, taip... aš galiu tave nuvešti su draugėmis. - neatsikniso nuo manęs Elijus.
-Nereikia mums tavo pagalbos... - pasakiau aš ir ėjau iš virtuvės.
Elijus pagriebė mane už rankos.
-O! Dabar būsi Klausas! - surikau.
-Aš tik noriu paklausti. - pasakė jis.
Aš tylėjau, nes jaučiau šaltį nuo jo rankos. Jo ranka buvo tokia šalta kaip ledas.
-Kodėl tu neprašei Rebekos nuvešti į mokyklą?
-Nes ji važiavo su draugėmis. - atsakiau.
-Tuoj einam paklausim jos. - griežtai pasakė Elijus.
Šis Elijaus elgesys buvo keistas... iš išvaizdos jis atrodo nuolankus, geraširdis ir geras...
Stipriai suspaudęs mano ranką jis tempė link savęs. Nuvedęs mane prie Rebekos paklausė jos:
-Kodėl tu nevežei Heilės į mokyklą? - taip pasakydamas grubiai timtelėjo mane link savęs. Man labai skaudėjo ranką, iš skausmo surikau:
-Elijau! Paleisk!
-Elijau, juk žinai, kad aš į mokyklą visada važiuoju su savo draugėmis. Greitai paleisk Heilę! - supykusi pasakė Rebeka.
Elijus ir toliau laikė suspaudęs mano ranką.
Klausas nelaikydavo ilgai suspaudęs mano rankos...
Staiga Elijus nukrito ant žemės. Pamačiau Lidiją ir Deviną. Lidija turėjo rankoje keptuvę su kuria tvojo jam per galvą.
-Merginos jūs padarėt didelę klaidą! - išsigando Rebeka. -Eikit į lauką! Greitai!
Mes visos išbėgome į lauką. Mūsų jau laukė mašina. Įsėdusios į mašiną tylėjome ir laukėme Rebekos. Pažiūrėjusi į savo ranką aš pakraupau - mano visa riešo dalis buvo siaubingai paraudusi.
Į mašiną galiausiai įsėdo ir Rebeka. Tylėdamos nuvažiavome į Penktadienio vakarą...