Love or Blood - Strangers (1) [BAIGTA]

Dėmesys ne tai merginai

Stvėjau kambaryje. Eilinį kartą nežinojau ką apsirengti. Susinervinusi kalbėjau su savimi.
-Kaip man apsirengti... Jeigu apsirengsiu bet kaip nepatiksiu Stefanui...
Į kambarį įėjo Elijus:
-Girdėjau tu draugauji su Stefanu.
Aš tylėjau. Nežinojau ką jam pasakyti...
-Tau tiktų ši paprasta raudona suknelė. - pasakė Elijus ir paėmė tą suknelę.
Aš stovėjau tylėdama ir žiūrėdama į jį.
Jis man padavė suknelę. Aš pasislėpiau už spintos durelių ir ją apsirengiau.
-Atrodai gražiai. - taip pasakęs Elijus priėjo prie manęs ir surišo šniūrą kuris kabojo man iš nugaros.
Elijus jau ėjo link durų.
-Elijau... ačiū... - padėkojau.
Elijus sustojo ir kažką tyliai apmąstė.
Galiausiai jis išėjo.
Jaučiau liūdesį, vėliau pyktį: kodėl Elijus rodosi man į akis...
Pasidažiau lūpas ryškiai raudonu lūpdažiu, blakstienas su juodu tušu.
Susigarbanojau plaukus ir jau buvau pasiruošusi.
Išgirdau kaip Elijus pasisveikino su Devina.
Po pusvalandžio visi jau buvo susirinkę svetainėje. Aš nulipau laiptais. Manęs apačioje laukė Stefanas apsirengęs juodu kostiumu.
-Atrodai įspūdingai. Heile Marshall, ar galiu pabučiuoti jums į ranką?
-Stefanai Salvatore, jums leidžiama.
Stefanas pabučiavo man į ranką, o aš jam nusilenkiau.
-Toks jausmas, kad jūs iš 1912-ųjų su šiuolaikine suknele. - nusijuokė Stefanas.
-Pone Stefanai Salvatore, mano stilius ne jūsų nosiai. - juokiausi aš.
Mes abu jau stovėjome svetainėje.
Visi į mus žiūrėjo sustingę.
-Wow! - sušuko Deimonas.
Stengiausi nežiūrėti į Elijų, bet pamačiau jį žiūrintį į mane. Pamačiusi jį aš nusisukau. Ir iš nugaros jaučiau gilų liūdesį.
-Palauk, Heile, aš turiu tau dovaną. Čia yra pakabutis su verbena. Jis tave apsaugos nuo manęs, Deimono, Elijaus, Klauso ir kitų vampyrų užkalbėjimo.
-Vampyrai gali užkalbėti? - paklausiau jo.
-Gali.
-Ačiū, Stefanai. - padėkojau.
-Visi prisėskime! - pasakė Deimonas.
Aš ėjau link stalo. Prie manęs priėjo Deimonas:
-Sveiki madam, Aš Deimonas Salvatore. - mandagiai pasisveikino su manimi Deimonas.
-Sveiki, ponas Deimonai Salvatore, aš Heilė Marshall.
-Malonu susipažinti su jumis Heile Marshall. - Deimonas pabučiavo mano ranką.
-Deimonai, einam pasikalbėti. - pasikvietė Deimoną Stefanas.
-Juk sakiau, kad Deimonas yra geras. - priėjusi man pasakė Lidija.
Aš atsisėdau ant sofos. Ten jau sedėjo Devina ir Elijus.
-Kodėl taip išsipuošei? -paklausė manęs Devina.
-Nežinojau ką rengtis ir kaip atrodyti... - pasakiau.
Prie manęs šalia prisėdo Stefanas iš kitos pusės prie manęs atsisėdo Deimonas.
-Heile, kodėl tu gyveni su Elijum? - paklausė manęs Deimonas.
-Nes neturiu šeimos. - pasakiau.
-Būtų idealu, jeigu tu gyventum pas mus. - pasakė Deimonas.
-Geriau būtų, kad pas tave gyventų Lidija. - pasakiau.
-Žinai, Lidija turi šeimą. - pasakė Deimonas.
-Gal užsičiaupk Deimonai... - užtildė jį Stefanas.
-Aš sugalvojau įvarių žaidimų laiko praleidimui! - pasakė Lidija.
-Gerai! Gal geriau žaiskim butelį? - nusišypsojo Deimonas.
-Nenusišnekėk, Deimonai... - pasakė Lidija.
-Kodėl? - ironiškai paklausė Deimonas.
-Aš tau neleisiu nieko bučiuoti. - pasakė Lidija.
-Kokia pavydi... - šypsojosi Deimonas.
Lidija pažiūrėjo į Elijų.
-Gal ir galim pažaisti butelį... Kas nori? - paklausė Lidija.
-Aš nenoriu. - pasakiau.
-Nebūk bailė... Su manimi bučiuotis smagu. - nusišaipė Deimonas.
-Aš irgi nenoriu. - pasakė Stefanas
-Tada pašokim! - pasiūlė Lidija.
Lidija pajungė muziką.
Deimonas priėjo prie manęs.
-Gal norėtum pašokti? - paklausė jis manęs.
-Aš turiu eiti. - pasakiau.
-Nebijok manęs. - sušnibždėjo į ausį Deimonas.
Prie Deimono priėjo Lidija.
-Deimonai, kodėl tu Heilę kvieti šokti?
-Aš noriu pasirodyti mandagus. - aiškinosi Deimonas
-Aš atsisakiau su juo šokti, Lidija. - pasakiau.
Aš priėjau prie Stefano
-Stefanai, kodėl neini šokti? - paklausiau.
-Man nepatinka šokti. - pasakė Stefanas.
Mes su Stefanu išėjom į lauką.
-Tavo brolis visada toks landus? - paklausiau.
-Taip, su juo negalima prasidėti. - atsakė Stefanas.
-Stefanai, jis įkyriai prie manęs lenda. Man atrodo, kad jis nori sukiršinti mane su Lidija...
-Ne, Heile, jis nori tave įsitemti į lovą. - paaiškino Stefanas.
Mes abu grįžome į svetainę.
-Norit pažaisti aklą meilę? - paklausė Lidija.
-Kaip žaisti? - paklausiau.
-Aš, tu, Devina turėsim stovėti eilėje, o vaikinai bus užrištomis akimis mus bučiuos ir gaus pasakyti kas yra kieno mergina.
-Gerai, aš sutinku žaisti. - pasakiau.
-Aš irgi. Heile, neįsižeisk, jeigu neatspėsiu. - pasakė Stefanas.
-Nieko tokio. - nusišypsojau.
Mes visos trys atsistojome į eilę. Pirmas ėjo Deimonas.
Deimonas pabučiavo mane. Jis paėmė mane už rankos ir pasakė:
-Šita mano!
-Deimonai! Kaip tu galėjai! Taigi žinai, kaip aš bučiuojuos! - supyko Lidija.
-Ji gerai bučiuojasi. - pasakė Deimonas.
-Kas?! Ji? Kaip ji gali gerai bučiuotis, jeigu ji dar nė karto nesidulkinusi??? - įniršusi siuto Lidija.
-Lidija! Kaip tu gali taip kalbėti! Nematai, kad Deimonas mus kiršina?! - pasakiau.
-Tu nori Deimono, Stefano, Klauso, Elijaus. Tu jų nori visų!!! - rėkė Lidija.
-Kaip aš galiu jų norėti! Devina turi Elijų ir aš nei trupučio nepavydžiu! Tu turi Deimoną ir aš tau taip pat nepavydžiu! O prie ko čia Klausas?
-Heile, tu esi totali kekšė! - rėkė Lidija
Devina mus ramino.
-Deimonai, jei nori su ja pasidulkinti, dulkinkis man tas pats. - tai pasakiusi Lidija trenkė durimis ir išėjo.
Aš verkiau atsisėdusi ant sofos. Apkabinęs mane Deimonas ramino.
-Heile, aš nenorėjau, kad taip atsitiktų...
-Deimonai, kaip tu galėjai taip pasielgti... juk mačiau, kad visą vakarą Heilei skyrei visą dėmesį. - sakė Stefanas.
-Heile... - apkabines ištarė mano vardą Deimonas.
-Paleisk mane Deimonai... aš žinau ko tu nori iš manęs. - pasakiau.
-Heile, aš tau atnešiu vandens. - prabilo Elijus.
-Aš einu į savo kambarį. - pasakiau.
Stefanas mane nulydėjo į kambarį:
-Galiu čia būti visą naktį.
-Kaip nori. - pasakiau jam.
Aš apsikabinusi Stefaną verkiau.
-Heile, Lidija, yra savo galva negalvojantis žmogus. - pasakė Stefanas.
-Aš geriau persirengsiu, gerai Stefanai? - pasakiau.
-Gerai, tada aš tave paliksiu vieną. - pasakė Stefanas, ir išėjo iš mano kambario.