Domhanė. Pirmieji pėdsakai

1

Atsistojusi nuo lovos pažvelgiau pro langą. Danguje nesimatė nei debesio, o tai džiugino žinant, kad tokių saulėtų dienų čia daug nebūna. Medžių viršūnės šiek tiek lingavo ir driekėsi toliau nei galėjau įmatyti, vis pasimaišant vienam kitam namo stogui.

Atsigręžusi apžiūrėjau savo lanką. Jis buvo matęs geresnių dienų ir atrodė, kad neilgai trukus privalėsiu ieškoti naujo. Žinoma, šio įsigijimas kainavo nemažai ir kalbu ne tik apie pinigus. Mama nepasitiko manęs išskėstomis rankomis kai pamatė, kad ketinu užsiimti medžiokle. Ji pasakojo, kad tėvas tuo užsiėmė ir galiausiai gavo galą. Turbūt nenorėjo, kad ir man taip nutiktų.

Netrukus suskambo ant stalo stovėjęs žadintuvas. Greitai pribėgusi jį išjungiau ir nukreipiau akis į seserį. Ji vis dar gulėjo nusisukusi ir neketino kelti rytinio šurmulio. Atsidusau.

Apsivilkusi ant kėdės kabėjusius drabužius išėjau iš kambario. Leidžiantis laiptais į virtuvę supratau, kokia gausi tyla gaubė šį namą.

Medinis stalas buvo apkrautas vakarykščiais indais. Turbūt mama neturėjo jėgų juos išplauti. Pagalvojau, kad galėčiau jai su tuo pagelbėti, tačiau prisiminiau paskutinį kartą kai tai padariau: ji nebuvo patenkinta mano tragišku darbu.

Žengdama link lauko durų užtikau save veidrodyje: plaukai sulipę ir užkritę ant pečių atrodė klaikiai, o akys buvo truputį patinusios.

Pasirąžiau norėdama išvaryti manyje likusį tinginį ir susirišau plaukus į uodegą. Tiesiau plaštaką link rankenos ir jau buvau pasiryžusi eiti pro duris.

- Šiandien tu ankstyva, - mamos balsas perrėžė mano ausis.

Pajautusi įtampą pakaušyje neatsigręžiau, tik nurijau susidariusį gumulą gerklėje.

- Greit grįšiu, - pasakiau.

- Manau tokios tavo medžioklės turi baigtis. Ar su lanku, ar kitokiais būdais – taip žmonės miršta. Taip mirė ir tavo tėvas, supranti? Turėtum susirasti padorų darbą, kaip mano, ir šitaip padėti šeimai, o ne bėgioti su dar viena tokia pačia laukine mergina kaip tu. Tokios draugystės neišeis–

Nutraukiau motinos žodžius uždarydama už savęs duris. Ji tikrai nemėgo mano bastymosi, bet žinojo, kad veiksmais manęs nesustabdys.

Mūsų santykiai nebuvo itin geri: nemėgau jos sugalvotų taisyklių, todėl vis maištaudavau. Kiekvienas jos pasakytas žodis mane erzindavo, o taip kilo dar didesnis noras nepaklusti.

Užmerkiau akis, giliai įkvėpiau ir pajutau gaivų orą skverbiantis į plaučius. Medžiai neribojamai šlamėjo, o netoliese triukšmingai čiulbėjo paukščiai. Atsimerkiau ir apsižvalgiau aplinkui. Atrodė, kad likęs miestas dar saldžiai miegojo, išskyrus mane.

Pačiupusi nedidelį kibirą nuėjau link upelio tikėdamasi, kad kokia išsiblaškiusi žuvis nuspręs įšokti man į glėbį.

Netrukus miško žolė pavirto į grubius akmenis ir viskas, ką galėjau girdėti buvo stiprus vandens čiurlenimas. Čia skaisčiai šildė saulė, tad kartais buvo galima pamatyti pasideginti išlindusius gyvūnus.

Pritūpiau norėdama patikrinti vandens temperatūrą. Akies krašte pamačiau kažką sujudant, tad norėdama įsitikinti, kad tai ne plėšrūnas, pasukau žvilgsnį. Išvydau smalsią stirną, tyrinėjant netoliese užaugusias žoles.

- Aha! - šaižus balsas palietė ne tik mano ausis, bet išgąsdino ir stirną.

Gyvūnas staigiai nušuoliavo tolyn. Atsisukusi pamačiau Noros veidą. Jos vaikiška šypsena buvo nuo vienos ausies iki kitos.

- Tu drumsti ramybę visame miške, žinai?

- Eik jau, niekas negirdėjo. Leisk padėsiu ką nors pagauti, - ji suvėlė mano plaukus ir sukikeno.