Domhanė. Pirmieji pėdsakai

9

Pasijaučiau kaip nešvankiame sapne: iš rūko išžengė viliojančiai atrodantis Kolinas. Jis pažvelgė į mane savo tamsiomis akimis ir lėtai artėdamas demonstravo įtemptus raumenis.

Mama pasakojo, kad vilkolakiai neprivalėjo dėvėti viršutinių drabužių. Jie didžiavosi savo kūnu ir norėjo, kad visi matytų privalumus būnant tokiu žvėrimi.

Pažvelgiau į jo veidą. Sultingos ir putlios lūpos nerodė jokių užuominų, kad pamatysiu jo šypseną. Rimtos akys žvelgė į manąsias. Truputį suvelti tamsūs plaukai jas pabrėžė. Jis atrodė agresyvus, kovojantis už save. Štai kokį aš jį mačiau.

Pagaliau grįžusi į realybę pasipurčiau nuo praslinkusio netikėto vėjo gūsio. Vilkolakis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Nežinojau, kas sukosi jo galvoje, bet netrukus jis grįžo prie mano akių. Vaikino veide staiga įžvelgiau sumišimą, tarsi jis kažko manęs klausė nieko netardamas ir gautas atsakymas jį vertė susimąstyti.

- Juk sakiau nevaikščioti naktyje vienai.

- Žinau, bet tą patį sakiau ir aš tau, - atsakiau svarstydama, kaip jis mane atpažino.

- Tu negali manęs valdyti, priešingai nei aš tave.

Pajaučiau, kaip po jo žodžių švelni elektros banga nusirito visu kūnu. Tai privertė skruostus parausti, o širdį plakti šiek tiek greičiau. Gerai, kad skara viską uždengė.

Netikėtai prisiminiau šeimą, Norą ir Saimoną. Atsitokėjau ir mandagiai atsiprašiau:

- Skubu, bet buvo malonu paplepėti.

Nieko neatsakęs jis tik nusekė mane žvilgsniu. Ėjau vis gilyn į mišką tikėdamasi, kad dar ką nors sumedžiosiu. Įtempiau lanką vildamasi.

Medžio krebždesys atkreipė mano dėmesį ir netrukus pasirodė aukštyn kamienu bėganti voverė. Gan stora. Nieko nelaukusi iššoviau strėlę. Pataikiau. Šypsena pati užšoko man ant veido.

Nors rūkas po truputį sklaidėsi, kelią vis tiek buvo sunku įžiūrėti. Pažvelgiau į dangų. Didžiulio mėnulio nedengė nei vienas debesis, o ryškios žvaigždės spindėjo kaip perlai.

Nukreipusi žvilgsnį į žemę pamačiau savo batų paliktus pėdsakus. Jų priekis buvo giliai įspaustas žemėje. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano eisena gali padėti tokioje situacijoje. Pėdsakai rodė, kad ėjau nuo kažko. Tikėjausi, kad jie neatves manęs prie to pačio vilkolakio, dar vis stovinčio miško viduryje.

Sekdama pėdsakus pagaliau pamačiau namus. Peršokusi tvorą iš karto pasijaučiau saugiau. Atidariusi duris įžengiau į vidų, kur virtuvėje dar vis sukosi Nora. Mestelėjau voverę ant stalo.

- Jeigu tau nesunku, paruošk ir ją, - pavargusiai nužvelgiau ją.

Mergina buvo užsidėjusi prijuostę, su kuria, visiškai neseniai, mačiau savo mamą. Prisiminimai vėl grįžo į galvą. Man tai nepatiko, stengiausi viską nuvyti šalin.

Jos plaukai buvo sukelti į arklio uodegą ir jai tai labai tiko. Tai kažkiek buvo panašu į mylinčios mamos vaizdinį.

Draugė pažvelgė į mane ir jos šypsena dingo nuo veido.

- Kas nutiko?

- Galvojau apie viską, - ištariau.

Nora tylėjo nerimastingai stebėdama mano veidą ir laukdama detalesnio paaiškinimo.

- Aš negaliu taip visko palikti. Privalau surasti savo šeimą ir atkeršyti.

- Žinant tave nesitikėjau kitokių veiksmų. - ji pasakė.

- Suprantu, kad grės didelis pavojus, bet žinau, kad be tavęs aš nepajėgsiu to padaryti.

- Aš visuomet tau padėsiu, - Nora nusišypsojo ir priėjusi arčiau mane apglėbė.

- Tuomet šiandien keliauk namo, susidėk reikalingiausius daiktus. Rytoj išvykstam ieškoti mano šeimos, - ištariau žiūrėdama į laikrodį.

Dar nebuvo dešimtos. Tikrai per anksti bandymui miegoti.

Nora atsitraukė ir grįžo prie stalo:

- Pabaigsiu, tada galėsim atsisveikinti.

Linktelėjau ir užlipau laiptais į savo kambarį. Šilti prisiminimai vėl bandė brautis, bet aš juos užrakinau savyje. Bet jausmus valdyti man sekėsi sunkiau. Jie užplūdo mano galvą ir ilgai krapštėsi, kol galiausiai kelios ašaros nuriedėjo skruostu. Nemėgau kentėti. Nemėgau jausti skausmo ar pykčio.

Sėdėjau ant lovos mąstydama apie šiandieną. Nutiko tiek daug, kad buvo sunku patikėti, jog tai vienos dienos įspūdžiai. Pažintys ir nuotykiai, kurių neprivalėjau patirti per vieną dieną, tačiau laiko atsukti atgal nemokėjau.

Atsidusau. Pažvelgiau į Saimoną ašarotomis akimis. Jis saldžiai miegojo, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Kodėl jis nepasinaudojo proga ir nepabėgo?

Eilinis žmogus būtų išsigandęs, jei užėjęs pas mus į kambarį pamatytų vieną iš pavojingiausių padarų, sukurtų žmogaus rankomis, visatoje. Turbūt, pačio nemėgstamiausio žmogaus kūrinio laureatą būtų gavę būtent jie. Vilkolakiai. Dabar juos geriau žinojau kaip vilkus žudikus. Šią akimirką jų nemėgau labiau nei anksčiau. Bet kita vertus, jei juos supriešintume su angelais, jie vieni kitus išžudytų ir planeta vėl liktų mums.

Mano fantazija buvo beribė. Galėjau suplanuoti atominį karą, bet sukurti planą, kuris padėtų išgelbėti mylimus šeimos narius, man buvo tiesiog per sunku. Galbūt tai dėl užvaldžiusių jausmų, kurie neleidžia blaiviai mąstyti. Pats mąstymas pradėjo mane sekinti.

Galiausiai į kambarį įžengė Nora. Ji nešė padėklą su dvejomis lėkštėmis ir vandens stikline. Vieną iš jų, mergina padavė man, o kitą padėjo netoli Keitės lovos. Pažvelgiau į savąją. Nedideliais gabalėliais supjaustyta mėsa gundė nosį ir skrandį. Nieko nelaukusi nuėmiau skarą ir dėjau maistą į burną. Nora stebėjo mane ir, iš jos veido supratau, džiaugėsi, jog man patinka. Nedidelė šypsena vėl papuošė jos veidą.

- Gal nori kąsnelio ir tu? - ištiesiau ranką su lėkštėje likusiais gabaliukais.

- Dėkoju, bet grįžusi namo spėsiu pavalgyti.

Padėjau lėkštę ant stalo ir atsistojau šalia draugės.

- Tik dabar suvokiau, kad mes vis dar tuose kostiumuose, - ji tyliai sukikeno, o aš prisidėjau.

- Gal taip ir geriau. Tegul žmonės nežino, kas mes tokios, - šnibždėjau.

Nora linktelėjo, o tada stipriai apkabino. Pajautusi jos šilumą vėl pravirkau.

- Mes jas rasim, gyvas ir sveikas, - mergina pasakė man tiesiai į ausį.

Nesugebėjau nieko atsakyti. Įkniaubusi savo galvą į jos petį galėjau verkti kiek norėjau, bet tai būtų ją nuvarginę, o laiko daug neturėjom.

- Eik, pailsėk. Rytoj aš ateisiu pas jus jau susiruošusi. Tik laukit, - ji šyptelėjo ir nuvalė mano veidą, pilną ašarų.

Linktelėjau ir palydėjau ją prie lauko durų.

Patikrinau, ar buvau gerai viską užrakinusi. Nesinori įsileisti vagių dieną prieš mums išvykstant.

Nusižiovavau ir, užlipusi į mūsų kambarį, apsižvalgiau. Čia buvo ganėtinai tvarkinga. Neskaitant kraujo lašų ant žemės. Saimono pilvas nerodė jokių gijimo ženklų – uždėtas tvarstis buvo beveik kiaurai permirkęs.

Taip stebėdama kalinį prisiminiau, kad rytoj reikės nupirkti naujų tvarsčių. Bent tiek pagalbos jis gaus iš mūsų. Nežinojau, ar vaistai juos veikia kaip mus, bet galėsim išsiaiškinti rytoj.

Padėjau galvą ant minkštos savo pagalvės ir bandžiau užmigti. Įvairiausi scenarijai ėmė plūsti man į galvą, tad vėl atsisėdau. Pastebėjau Saimono įsitempusius raumenis, kaip nepatogiai jis guli toje mažoje Keitės lovoje. Jie turbūt nepratę miegoti mūsų gultuose. O galbūt jų lovos ne tiek daug ir skyrėsi?

Nuvijusi visas mintis tolyn vėl priguliau manydama, kad gal šįsyk pavyks užmigti.