Domhanė. Pirmieji pėdsakai

19

Prabudusi užuodžiau kažką saldaus. Tai buvo panašu į blynus. Nežinojau, iš kur jie gavo tokių brangių produktų, bet tai kėlė apetitą.

Pramerkusi akis buvau išgąsdinta Tailerio žvilgsnio. Mačiau, kad jis buvo smalsus, bet neklausinėjo iš mandagumo.

Atsidusau ir iškreipiau vieną antakį.

- Na kas? - pasidomėjau.

- Aš tik noriu įsitikinti, kad tai ne mano kaltė, - vaikinas stebėjo mane įsitempęs.

- Negaliu atsakyti, nes pati nežinau.

Šiek tiek nustebau, kad Taileris buvo susirūpinęs.

- Juk man viskas gerai. - raminau.

- Dabar – gal... bet tada taip nebuvo. Ir kodėl likai lauke? Tave kažkas užpuolė? - jis prisislinko arčiau.

- Nusiramink, tiesiog eilinis nualpimas... nieko baisaus.

- O tai ne pirmas kartas?

- Juk nieko baisaus. Visko pasitaiko.

- Jeigu tai mano kaltė – privalai man pasakyti, - vaikinas paėmė mano ranką ir gan stipriai suspaudė.

Jau maniau, kad jis mane kažkaip magiškai pagydys, bet klydau. Turbūt angelai tokių galių neturėjo.

Atkreipiau dėmesį, kad Tailerio ranka buvo sužalota. Lyg jam kažkas buvo giliai įdūręs. Jeigu neklydau tai ta pati ranka, į kurią suleidau nagus dar pokylyje. Ar tai gali būti mano kaltė? Dėl tokio poelgio susidarė žaizdos? Ir kodėl jos dar nesugijo?

Taileris jau lenkėsi pabučiuoti mano ranką, bet į kambarį įėjo Kolinas. Jis buvo itin rimtas. Labiau nei įprastai.

Nudžiugau išvydusi Koliną. Juk jis mane įnešė į vidų. Išvydęs mano pasikeitusį veidą, Taileris paleido ranką. Jis giliai atsiduso ir paliko kambarį.

Stipriai įkvėpiau, dar kartą panirdama į blynų aromatą. Jis užtvindė visą mano galvą ir nosį. Apsidžiaugiau žinodama, kad galėsiu to paragauti.

- Matau jautiesi daug geriau, - Kolino balsas artėjo.

- Tikrai taip, - atsakiau.

Jis sukikeno. Priėjęs prie lovos prisėdo šalia.

- Nerimavau. Pragulėjau šalia tavęs visą naktį laukdamas, kada atsibusi, kad pamatytum mane pirmą, - jo veidas susiraukė. - bet tik nuėjau užkąsti, tu prabudai to paukščio akyse...

- Ei, man viskas gerai. Juk svarbu prabudau. - šyptelėjau.

Vaikinas atsakė su šilčiausia šypsena, kurią teko matyti.

- Nedrįsk manęs palikti... - jis tyliai ištarė.

- Ir neketinu, - atsisėdau šalia jo.

Pastebėjau, kad vis dar vilkėjau suknelę. Keletas jos kraštų buvo tamsesni nei turėtų būti. Turbūt tai mano kraujas. Jaučiau, kaip kakta pulsavo ir lėtai gijo po kritimo atsiradęs didžiulis gumbas.

Stiprus svaigulys užtvindė mano galvą ir aš pradėjau svirduliuoti. Prieš nuvirstant stiprios Kolino rankos mane sugriebė. Šiek tiek išsigandusi netikėto jėgų dingimo pažvelgiau į Koliną. Jo tolygus kvėpavimas vertė manąjį nurimti ir kvėpuoti kartu.

Tačiau skausmas nugaroje neleido pasimiršti vilkolakio glėbyje ir suintensyvėjo. Tai nebuvo tas pats skausmas kaip anksčiau. Šįkart jis kirto tik per mano mentes. Susiraukiau.

- Priklijuoti sparnai, tau nukritus, įsirėžė į nugarą. Dabar ten dvi didelės žaizdos. Galbūt dėl to gali blogai jaustis arba svaigs galva. Patarčiau šiandien nepersistengti, - Kolinas švelniai perbraukė rodomuoju pirštu man per skruostą, - ir nesusižeisk.

Nežinau, kuo jis mane taip traukė, bet tai ne jo išvaizda. Vaikinas gerbia mano sprendimus ir saugo nuo viso blogio. Norėjosi tiesiog jį pabučiuoti ir pamiršti visą pasaulį. Tas jo švelnumas ir seksualumas mane gundė, lyg būčiau traukiama nesuprantamos jėgos. Lūpos ir rankos niežėjo norėdamos jį jausti. Antgamtiškas troškulys palietė mano gerklę.

Mačiau, kaip Kolino akyse degė ugnis, kuri nušvito ir manosiose. Jis lėtai lenkėsi arčiau manęs. Aš jau buvau pasiruošusi pakliūti į rojų, bet vietoj to, vaikinas pabučiavo mano kaktą. Atsitiesęs jis šyptelėjo ir pasodino mane ant lovos. Pajaučiau nemalonų jausmą giliai širdyje, lyg būčiau įžeista.

Išgirdusi jo atodūsį stebėjau, kaip Kolinas išėjo už durų, o tuo pačiu momentu išlindo miela Noros galva. Ji pribėgo prie manęs su lėkšte blynų. Nuostabus kvapas vėl palietė mano smegenis.

- Mes dar nesimatėm, - ji šyptelėjo ir atsisėdo šalia manęs.

- Tiesa, - atsakiau draugei su šypsena.

Nieko nelaukdama ji padėjo lėkštę man ant kelių.

- Pavalgyk ir susidėk daiktus, nes greitai išvykstam, - Tailerio veidas išlindo iš už kampo.

Žvilgtelėjau jo pusėn, bet angelas jau buvo dingęs.