Domhanė. Pirmieji pėdsakai

8

Atsidusau ir atsisėdau ant savo lovos.

- Gal jautiesi geriau? - Nora mandagiai paklausė, lyg jis ką tik nebandė manęs pasmaugti.

- Taip, dėkoju, - vaikinas pažvelgė į Noros veidą ir šyptelėjo.

- Nustokit burkuoti. Ne jūsų likimas kabo šuniui ant plauko, o mano šeimos! - netvėriau pykčiu ir prilėkusi prie Saimono sugriebiau už gerklės, - Pasakyk visą tiesą, kur yra laikomi visi tie žmonės...

- Denise! - Nora atitraukė mane tolyn ir išvedė iš kambario, - viską turime mėginti daryti gražiuoju. Jeigu ne, jis mums gali nieko nepasakyti ir gal pasveikęs tiesiog pabėgs.

Nusiraminau ir grįžau į kambarį. Vaikinas sėdėjo su puodeliu rankose ir žiūrėjo į grindis.

- Ar tu sveikas? - paklausiau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.

- Ar panašu, kad būčiau sveikas? - jis pažvelgė į mane pašaipiai.

- Aš tik bandau padėti.

- Šaunu, bet tokia čia ir pagalba, kai elgiesi kaip ragana.

- Na, jei nebūtumėt išnaikinę pusę mūsų planetos, tai...

- Gana! Jūs pešatės kaip maži vaikai! - Nora pertraukė mūsų barnį.

Abudu nusisukom į priešingas puses. Draugė tik atsiduso.

- Gal galėtum mums padėti? Manau, kad ir tu sielvartautum, jei tavo šeima būtų paimta į nelaisvę nežinia kur, - ji švelniai pasakė žvelgdama į mūsų kalinį.

- O kokia man iš to nauda?

- Nebūsi nužudytas, - atkirtau.

- Manau ir norėdama to nepajėgtum, - Saimonas pažvelgė į mane.

- Aš galbūt ne, bet yra žmonių, kurie gerai sumokėtų, kad galėtų tave išdarinėti.

Visi nutilom. Žinojau, kad Nora neleistų man jo taip paprastai atiduoti, tačiau neturėjau kuo daugiau pagrasinti. Juk ne jo šeimą dabar esu įkalinusi.

Stebėjau kaip padaras mąstė. Turbūt svarstė savo galimybes dabar pabėgti ir, žinoma, jis bėgti galėjo, tačiau toli nenubėgtų po dar vieno šūvio į nugarą.

- Gal ir galėčiau padėti, jei ši dama elgsis truputį švelniau, - pajaučiau vaikino žvilgsnį ant savo veido.

Staigiai priėjau ir įsiutusi norėjau trenkti, bet Nora sulaikė mano ranką:

- Ji nusiramins, - draugė pasakė žiūrėdama piktai į mano akis.

Atsidusau:

- Gerai.

- Man reikia susiūti žaizdą, - Saimonas bandė išsitiesti, bet skausmui užklupus jis vėl susikūprino.

- Manau geras tvarstis ir mano ranka gali padėti, - Nora pažvelgė į mane.

- Būtų labai puiku, jeigu tai būtų padaryta kuo greičiau. Nenoriu nukraujuoti.

- O ar tu nepabėgsi, kai mes tau padėsim? - įtartinai stebėjau vaikiną.

- Jei ir toliau būsi tokia įkyri ir prie visko kabinėsiesi – pabėgsiu, - jis ištarė.

Skara, kurią dėvėjau, pradėjo truputį spausti žandus, tad ją nusiėmus pamačiau, kaip Saimono veidas pasikeitė.

- Tu ta pati mergina, kuri šoko mums į akis mūsų pačių teritorijoje??

- O kas daugiau? - purkštelėjau.

Nieko daugiau neatsakęs jis susimąstė.

- Po truputį pradeda temti. Jei jūs vilkolakiai išvis miegate, tai pailsėk. Mes einam pavalgyti, - Nora meiliai šyptelėjo ant sesers lovos įsitaisiusiam kaliniui.

Vaikinas paėmė Noros ranką į savo delną ir švelniai suspaudė:

- Ačiū už gerumą.

Mačiau, kaip ji vos neištirpo tai išgirdusi.

Vilkolakis šyptelėjo ir paleidęs Noros ranką prigulė. Ji nekantriai išlėkė iš kambario. Šiek tiek įsitempusi užrakinau langą ir nužvelgiau kalinį. Negalim rizikuoti jo pabėgimu, net jeigu bėgti jis ir negali.

Palikusi kalinį savo kambaryje nusileidau pas Norą.

- Jis toks tobulas! - mergina vos nesuriko.

- Va kodėl negaliu tau leisti sukiotis aplink tokius padarus. Ne tik jiems padedi, bet dar ir įsimyli... - nužvelgiau ją piktai.

- Dalis manęs sako, kad jei jam nepadėsim – jis nepadės mums.

- Mes nesam užtikrintos, kad gavęs mūsų pagalbą jis nepabėgs, - nuėjau prie šaldytuvo maisto paieškai.

Jis buvo pustuštis. Buvo likęs nedidelis gabalėlis elnienos.

- Jūs abu pasidalinkit, o aš nueisiu ką nors sumedžioti, - uždariusi šaldytuvą ant burnos užsidėjau skarą.

Ji tik linktelėjo ir pradėjo ruošti elnieną. Išžengusi į lauką sutikau rūką. Labai greitai diena pavirto naktimi, bent jau taip atrodė. Praėjo tik keletas valandų po šventės užbaigimo vilkolakių puolimu, bet žmonės vis dar tvarkė nuolaužas ir tempė sužeistuosius namo. Atrodė, kad tai vyko mums būnant namuose.

Atsidusau ir nužengiau miško link. Dar tankesnis rūkas pasklido prieš mano akis. Dabar miškas atrodė ypač bauginančiai.

Tikėdamasi greito taikinio iškart įtempiau lanką. Drėgna žolė nebuvo geriausia draugė mano slidiems batams, tačiau jų nusimauti taip pat nenorėjau.

Apsigręžiau, kai išgirdau trakštelėjimą. Rūkas mane apgaubė, tad nesimatė net netoliese paliktų namų. Tačiau ką gerai mačiau, tai tamsoje švytinčias akis. Širdis nusirito į kulnus, bet šį kartą nepuoliau bėgti. Norėjau kovoti už savo gyvybę. Net jeigu ir mirčiau, dabar jau neturėjau ko prarasti.

Didžiulės raudonos akys artinosi ir po truputį išryškėjo vilko šešėlis. Negi vilkolakiai nesupranta, kad čia ne jų teritorija?

Giliai įkvėpiau ir pasiruošiau šauti. Praėjo vos kelios sekundės ir prieš mane nebestovėjo didelis vilkas. Siluetas tapo žmogus.

- Tik nesužeisk, - tylus žemas balsas ištarė.

Šiurpuliukai perbėgo per mano nugarą, o rankos nuleido lanką. Buvau nustebusi, kaip mano kūnas staiga įvykdė jo pageidavimą. Nežinau, kaip vilkolakis tai darė, bet tokie triukai mane baugino.

- Nebijok manęs, - vyriškas balsas galiausiai išlindo iš rūko sienos.