Domhanė. Pirmieji pėdsakai

7

Jau pradėjo temti. Atrodė, jog ką tik čia atėjome. Žmonių žvilgsnių neatsigynėme ir tai puikiai suprantama. Juk visi į šventę atėjo įprastais rūbais.

Valandoms slenkant žmonių dar padaugėjo. Visi buriavosi dėl žadėtos muzikos grupės, kurios visi taip nekantriai laukė. Nedažnai galėdavai išgirsti gyvą muziką šiais laikais, o daugelis net bijojo pasireikšti prieš tokias minias.

Atsidusau ir pradėjau žvalgytis. Minioje ieškojau mamos ir Keitės, tačiau tai padaryti buvo sunku. Mintyse įsivaizdavau mergaitės veidelį, kai ji pagaliau išgirs gyvai dainuojančius įžymius žmones.

Bandžiau pasistiebti, kelis kartus pašokau į orą, bet tai nepadėjo matyti aukščiau žmonių galvų. Nekantraudama pačiupau draugę ir užsiropštusi ant jos tolumoje išvydau savo šeimą. Jos artėjo link minios. Nurimau ir nušokusi žemyn pagriebiau Noros ranką. Tempiau ją iš šios sumaišties ir galiausiai atsidūrėme gryname ore, o Keitės šypsena mus pasitiko.

- Labas Nora, - ji apkabino mano draugę per kojas ir stipriai suspaudė.

- O tu stipri! - nusijuokė mergina.

- Labai daug žmonių, - sesuo nusistebėjo ir truputį išsižiojo.

Visos tik nusijuokėme į tokią jos reakciją.

- Mokyklai? - mama nužvelgė mane akimis.

- Mhm, - atsakiau ir linktelėjau.

- Noriu ledų! - Keitė kelis kartus patempė mamos ranką žemyn.

- Tuoj atnešim, - Nora nusišypsojo, patapšnojo Keitės galvą ir pažvelgė į mane, - Eime.

Linktelėjau. Ji čiupo mano ranką ir pasileido bėgti per minią. Bėgant sulaukėme kelių pagrūmojimų ir nuostabą išreiškiančių garsų, tačiau tęsėme kelionę. Pagaliau sustojome prie ledų vežimėlio. Miela pardavėja nusišypsojo:

- Ko norėsite, panelės?

- Porciją šokoladinių ir porciją vanilinių su šokolado gabaliukais, atskirai, - pasakiau ir ištiesiau pinigus.

Galiausiai užsižiebė gatvės žibintai. Tai buvo lyg ženklas, kad netrukus pasirodys muzikos grupė, nes žmonės ėmė buriuotis arčiau nedidelės pakylos, paruoštos būtent jiems. Aplinkinių veidai švietė džiaugsmu pagaliau galėdami atsipalaiduot.

Žvalgydamasi aplinkui mačiau ir ne itin patenkintų veidų. Jie vaikščiojo rimti, išdidžiai išsitiesę ir kažko žvalgėsi. Sekdama vieną rimtą veidą po kito pajaučiau, kad kažkas čia ne taip.

Pardavėja šūktelėjo man ir įdavė dvi porcijas ledų. Apsisukome ir ketinome grįžti, kai netikėtai visi žmonės pradėjo šūkauti ir bėgioti į skirtingas puses. Buvo girdėti moterų ir vaikų klyksmai. Susidarė dar didesnė spūstis nei prieš tai.

Abi susižvalgėme, nesupratusios kas nutiko, bet ilgai galvoti neteko: iš šešėlių ėmė lysti vilkolakiai. Nežinojau, ko jiems reikėjo, bet nemaniau, kad išnyks nepasiėmę. Juk visas miestas vienoje vietoje, kokia kita proga gali būti geresnė?

Vilkolakiai vienas po kito pradėjo gaudyti žmones. Intensyviai priešinęsi aplinkiniai puldavo ant žemės sužeisti ar nužudyti, o silpnesni žmonės buvo pačiupti ir tempiami atgal į šešėlius.

Numetusi ledus įtempiau lanką ir pradėjau šaudyti. Greitai nusitaikiusi paleidau vieną strėlę. Vilkolakiai vienas po kito lengvai išvengė mano šūvių. Maniau, kad jos nepažeis nei vieno, bet nesilioviau bandžiusi ir iššovusi dar kartą pataikiau tiesiai į koją. Vilkolakis, lyg pamuštas žvėris, dar bandė bėgti tolyn, tačiau greitai nusviro žemyn. Be sveikų kojų jis tik dar vienas žmogus.