Domhanė. Pirmieji pėdsakai

11

- Ko jums čia, keliautojai? - jo žemas balsas truputį gąsdino.

Nežinodama, ką atsakyti aš apsižvalgiau. Atrodė, kad jam paliepus, visi šio miesto gyventojai galėtų mus sudraskyti į skutelius.

- Siuntinys, - sugebėjau ištarti.

Jis pažvelgė į man už nugaros stovintį Saimoną ir šiek tiek sutriko:

- Saimonai?

Akies krašteliu mačiau, kad vaikinas už nugaros pakėlė galvą. Vyras priešais liko nustebęs. Jis šiek tiek atsitraukė ir suraukė veidą.

- Nieko nemėgink, nes mes galim jį lengvai nudurti. Mums tik reikia Kolino, - mėginau laimę spėdama, kad jis šiame mieste ir nedvejodama atsakiau.

Žmonės pradėjo šnabždėtis, bet vyras, stovintis prieš mane, į tai neatkreipė dėmesio. Jis garsiai švilptelėjo ir šalia jo greitai pasirodė kviestasis. Mūsų didvyris. Šalia Kolino atbėgo ir dar vienas geltonakis vaikinas.

- Čia tau, - vyriausiasis pažvelgė į Koliną rimtu žvilgsniu ir nuėjo į šalį.

Vilkolakis linktelėjo ir pažvelgė į mus. Jis buvo rimtai nusiteikęs. Matydamas įremtą peilį į draugo nugarą jis nuvedė mus į netoliese stovėjusį pastatą, kuris atrodė apleistas ir užmirštas.

Kai galiausiai nurimom, Kolinas pradėjo šnekėti:

- Ką jūs čia darot?

- Atėjom atlikti mainų, - pradėjau.

- Kokių dar mainų? - jo draugas šalia nesuprato.

- Matot, pas mus susidarė tokia situacija, kad buvo pagrobtas beveik visas miestas. Du žmonės iš tos minios man itin svarbūs ir žinau, kad tai padarė jūsų žmonės.

- Mūsų? Iš kur tu tai ištraukei?? - neatlaikęs tokių kaltinimų Kolino draugas ėmė agresyviai artėti, tačiau vadas jį sustabdė.

- Turiu omenyje jūsų rasės žmonės. Nežinau, kuris miestas taip pasielgė, bet nujaučiu, kad jeigu viena bendrija taip padarė, turėtų apie tai žinoti ir kiti...

Stojo tyla. Nežinojau, ar mano planas išdegs, bet man labai reikėjo jų pagalbos.

- Aš noriu padaryti mainus. Saimonas į tave, - parodžiau pirštu į vaikinų vadą.

- Tu gal išprotėjai??? - šalia Kolino stovėjęs draugas suriko.

- Leo. - vilkolakis piktu veidu nužvelgė vaikiną.

- Aš suprantu, kad tavęs gerai nepažįstu ir, turbūt, neturėčiau taip aklai pasitikėti, bet... - pradėjau.

- Tikrai neturėtum, - Kolinas sunėrė rankas ant krūtinės.

- Bet kažkas viduje kužda, kad turėčiau duoti tam šansą. Mano šeima buvo pagrobta ir pamaniau, kad tu galėtum mums padėti. Nieko kito nepažįstu, kas turėtų drąsos ir jėgų padėti, - stengiausi jį palenkti savo pusėn šiek tiek papūsdama lūpas.

Kolinas atsiduso ir pastebėjau, kad pradėjo apie tai mąstyti.

- Čia jums per daug pavojinga. Aplinkiniai gali ką nors įtarti ir tada jau niekas jums nepadės. Aš negaliu to leisti, - jis priėjo arčiau manęs ir labai rimtai nužvelgė.

Jo ištarti žodžiai suvirpino sielą, tačiau nesupratau, ką jis tuo norėjo pasakyti.

- Kadangi tu keliauji medžiodamas, turbūt pažįsti šiuos regionus geriau negu mes. Mums reikia tavęs, - ištarusi pažvelgiau į Norą.