Domhanė. Pirmieji pėdsakai

24

Nespėjus mums grįžti pradėjo pliaupti gausus lietus. Nemaniau, kad tokią nuostabią dieną galėjo pradėti lyti. Pasirodo, dangaus jėgos nenuspėjamos.

Mačiau, kaip Kolinas akimis narstė gamtą, ieškodamas pastogės. O aš, lengvabūdiškai ir per daug nemąstydama, taškiausi susidarančiose balutėse kaip mažas vaikas, dainuodama vaikystėje pamėgtą dainą. Vaikinas sustojęs mane stebėjo ir juokėsi. Išgirdusi jo nuoširdų juoką įkritau į didesnę balą, esančią šalia jo kojų ir netyčia aptaškiau kelnes. Kolinas lėtai pakėlė akis nuo savo kelnių ir pažvelgė į mane. Jo veide pamačiau suvaidintą piktą išraišką. Kad ir koks piktas jis atrodė, negalėjau sulaikyti juoko savyje.

Stengiausi pabėgti nuo vaikino, bet jis pačiupo mane ir pradėjo sukti ratu. Vaizdas priešakyje susiliejo ir ėmė svaigti galva. Staiga buvau nuleista ant žemės ir apgręžta į besišypsantį veidą. Jo gilus žvilgsnis stebėjo mano akis, lyg kažko prašydamas. Stovėjome lietuje nieko nesakydami, tik žiūrėdami vienas į kitą – kas gali būti romantiškiau?

Jis prisilenkė arčiau ir mūsų kaktos susilietė. Švelni it šilkas jo oda lietė manąją. Tikėjausi bučinio, bet jo taip ir negavau. Kolinas atsitraukė ir plačiai nusišypsojo:

- Eime.

*

Atvėrus duris šilumos pliūpsnis trenkė man į veidą. Namuose buvo tikrai šilta arba lauke staigiai atšalo, man to net nesupratus. Norėjau atsikratyti šlapių rūbų, bet užuodusi gardžius kvapus supratau, kad tam dabar ne laikas.

Kartu su Kolinu atsisėdom ant prašmatnių fotelių. Mūsų žvilgsniams susitikus nesusilaikiau ir prakalbau:

- Kas yra Oktavija?

Vaikinas surimtėjo, išgirdęs merginos vardą, bet netrukus atsakė:

- Ji buvo trumpas nuotykis, kuris, galvojau, pasibaigs vaikais ir santuoka. Jos norai nesutapo su manaisiais, todėl privalėjau viską nutraukti.

- Ar aš gerai supratau, jog ji tave išdavė?

- Tai viena iš priežasčių, kodėl nenoriu jos matyti. Negaliu imti ir mušti moters už visą skriaudą, bet neketinu trintis šalia, - Kolinas nusuko žvilgsnį į liepsną.

Mums nutilus Nora įbėgo į svetainę nešdama du sidabro spalvos padėklus. Jai už nugaros slinko ir Taileris. Jis vienoje rankoje nešė taures, o kitoje gan didelį butelį. Nesupratau, jame buvo vynas ar kažkokios sultys, tačiau bet kuriuo atveju ketinau gerti.

Nora viską padėjo ant nedidelio arbatinio stalelio. Atidengusi padėklus mergina nubėgo atgal į virtuvę. Gardus keptų pupų bei duonos mišinys ir maži stirnienos gabaliukai su sviestu skleidė nuostabų kvapą, gundydami mano nosį kaip niekas kitas. Norėjosi viską sušveisti vienai.

Taileris pilstė raudono gėrimo į taures ir aš, nieko nelaukusi, paragavau. Tai buvo raudonas vynas. Dar perskaičiau, kad jis 1947 metų gamybos. Turbūt tai reiškė, kad vynas subrendęs. Nors gėriau vyną ne pirmą kartą, jaučiausi kitaip nei anksčiau.

Dar pamenu, būdama mažesnė visada ragaudavau likusius lašelius iš taurių, kai mama išlydėdavo svečius. Buvau itin smalsi, kas yra tas skystis, kurį geria suaugusieji. Ji mėgo eksperimentuoti, tad pirkdavo vis naują rūšį, taip jai nežinant leisdama man paragauti kažką naujo.

Švelniai šyptelėjau, kai pamačiau Tailerio patenkintą veidą. Jis matė mane tyrinėjant vyną ir, turbūt, suprato, kad esu ne iš kelmo spirta.

- Kaip tu atsiradai viduje? - paklausiau sparnuotojo.

- Anksčiau čia vykdavo susirinkimai. Tėvas atsivesdavo mane ir mokindavo vadovavimo gudrybių, pasakodavo, koks puikus vadas ir karys būsiu, kai užaugsiu. Dabar ši vieta nenaudojama, tad kartais pasilieku čia su savo mintimis.