Domhanė. Pirmieji pėdsakai

14

Lyg laukdama įspėjamojo ženklo, kad galim judėti toliau, buvau sustingusi kaip ir visi kiti. Neišmąsčiau, ką tokioje situacijoje turėčiau daryti.

- Esu beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad jis kažką žino. Man tik reikia įsprausti jį į kampą.. - Taileris garsiai mąstė.

Pagriebusi Noros ranką nuskuodžiau priekin viso mūsų būrio.

- Kas, po velniais, čia vyksta.. Ir nori pasakyti, kad keliaudami su sparnuotu gyviu mes nepritraukiam dėmesio?? - buvau pikta.

- Galbūt ir taip, bet jeigu jis žino, kur tavo šeima, tai gal galima atleisti dėmesį traukiančiam angelui? - draugė bandė jį užstoti.

- Tik žiūrėk, kad jis tavęs nepagrobtų ir nepaverstų savo verge už tokį atsidavimą.. Be to, ne, nieko jiems nesakiau. Anksčiau ar vėliau jie patys tai išsiaiškins, - sušnibždėjau ir atsitiesiau.

Ji gūžtelėjo pečiais nežinodama ką atsakyti ir žygiavo toliau. Netoliese jau girdėjau balsus. Tai tikriausiai buvo šeštasis regionas. Nebent ėjome ne ta kryptimi.

Pajaučiau staigų trūktelėjimą už rankos. Atsigręžusi sutikau rimtą Tailerio veidą.

- Aš eisiu pirmas, - jis ištarė ir žengė priekin.

Nora nusekė iš paskos, o aš likau stovėti judviejų užnugaryje. Kolinas apkabino mane per pečius ir pritraukė truputį arčiau. Toks jo elgesys mane suglumino, tačiau stengėmės neatsilikti.

Galiausiai išlindome iš miško glūdumos. Mūsų akis pasiekė skaisti saulės šviesa. Stebėjausi, kad žmonės nenužvelgė mūsų kaip priešų. Jie tik meiliai linkčiojo galva, lyg būtų mus pažinoję šimtus metų.

- Angelai ir šeštasis žmonių regionas sutaria kaip brolis su seserimi, - Taileris tyliai ištarė.

Nežinau kodėl visi padarai mus medžiojo, kai vietoje to galėtų paprašyti šeštojo regiono keleto žmonių aukų? Kuo mes buvome tokie išskirtiniai - nesupratau. Galbūt jiems smagu žaisti katę ir pelę, kai jų taikinys visados nuo jų bėga? O galbūt šis regionas yra sudaręs kažkokius mainus, todėl taip gerai sutaria?

- Žinau ką galvoji. Nesinori sužlugdyti bendradarbiavimo grobiant jų žmones, - lyg girdėjęs mano mintis atsakė Taileris.

Suprantama. Vadinasi mes kažkuo esame jiems blogi ar nusikaltę. Pasijaučiau gan įžeista. Vietoj mūsų jie galėtų naudoti gyvūnus, bet manau jiems buvo aktualus svarbesnis dalykas – mūsų rasės išnaikinimas.

Lyg grasindamas, kad nurimčiau Taileris piktai pažvelgė, bet truputį atlyžo, kai parodžiau tokį patį piktą veidą. Jis, turbūt, tikėjosi, kad lengvai atleisiu tiems, kurie išžudė tūkstančius mūsų, kuomet mes jų sugebėjome sugauti tik keliasdešimt.

Niekur nebuvau mačiusi tokio seno, bet margai išdažyto miestelio. Jis spindėjo gyvybe ir gerumu.

Čia nei viena mergina, moteris ar mergaitė nebuvo apsirengusios suplyšusiais rūbais: jie buvo spalvoti, išmarginti įvairiais raštais. Keletas damų turėjo senovinius skėčius, pridengiančius jas nuo saulės. Keletas dėvėjo sukneles, puoštas margomis gėlėmis. Jos buvo pūstos, o po jomis, turbūt, tilptų visa kiaulė. Vyrai, vaikinai ir berniukai atrodė truputį kukliau: paprasti kostiumai arba smokingai, skoningai pritaikytos kepurės ir odiniai batai.

Žygiuodami per miestelį galiausiai priėjome didžiulį namą, na nemeluojant tai atrodė kaip pilis, tik modernesnė. Aukštesnė negu medžiai ir didesnė nei mano varganas, medinis namukas. Jį juosė nuostabaus grožio gėlynai. Atrodė gan įspūdingai.