Domhanė. Pirmieji pėdsakai

21

Pabudau su skaudančia galva. Mano akys buvo užrištos. Šiek tiek pajudėjusi suvokiau, kad gulėjau ant žemės, surišta ties kojomis ir rankomis. Užtrukau, kol supratau, kad netoli manęs spurda ir Nora. Girdėjau jos rėkimą pro užkimštą burną.

Galingi žingsniai dunksėjo netoli mūsų. Kažkas pagriebė už mano rankų ir kojų. Negirdėjau balsų, tad negalėjau atpažinti, kas tokie ryžosi mane pagrobti. Ir išvis - kodėl?

Buvau gan atsainiai padėta ant kieto paviršiaus. Bandžiau pažinti aplinką, tad ėmiau uosti orą: jaučiau šaltį ir lengvą žuvies dvoką. Galbūt atsidūriau sunkvežimyje?

Netrukus šalia buvo padėtas dar vienas kūnas. Išgirdusi nebylų bandymą rėkti supratau, kad tai mano draugė. Ji nepaliaujamai spurdėjo ir rėkė, bet nemaniau, kad net Kolinas girdėjo. Be to, kur jis buvo visą šį laiką? Negi rimtai nematė ir negirdėjo mūsų?

Išgirdau, kaip sunkios metalinės durys užsidarė ir sunkvežimis pradėjo judėti.

*

Netrukus variklis nutilo, o transporto priemonė sustojo. Nuo stabdymo truputį paslydau atgal ir pajaučiau kažką aštraus atsiremiant į kojas. Iškart pradėjau spurdėti, manydama, kad tai galėtų nupjauti virves, bet netrukus buvau sustabdyta stiprių rankų, kurios atidariusios duris mane pakėlė.

Giliai įkvėpiau. Miškas. Netoliese girdėjau tekant upelį ir atrodė, kad važiavome ne itin ilgai nuo pagrobimo vietos.

Kolinas ir Taileris. Vienas iš dviejų tikrai turėjo mus išgelbėti. Juk nesam tokios nepastebimos, kad jie toliau slampinėtų ir mūsų nepasigestų. Tikrai tikėjausi, kad išgyvensim šitą išbandymą.

Buvau sunkiai padėta ant žemės ir atremta į kažką kieto. Pagal nepatogią padėtį būčiau spėjusi, kad tai medis. Susimąsčiusi pradėjau dažniau kvėpuoti. Gal jie pamanys, kad man trūksta oro ir atriš burną.

Greitai šalia manęs buvo pasodinta dar vis nepatenkinta Nora. Ji be sustojimo spurdėjo, todėl ilgai netrukus, ji jau gulėjo ant žemės. Tuomet stojo tyla. Atrodė, kad ji tiesiog pasidavė, o galbūt per stipriai susitrenkusi galvą gulėjo be sąmonės.

Vieni žingsniai priėjo prie manęs ir žmogus papūtė į veidą.

- Dar gyva? - jo žemas balsas ištarė.

Linktelėjau norėdama pasipelnyti iš šios situacijos.

- Šaunu. Na bent jau tu paklusni, - jis sukikeno.

Išgirdau ir kito žmogaus kikenimą, tik daug toliau. Jis, atrodė, kad kažką kasė. Turbūt tas aštrus daiktas rėmęsis į mano kojas ir buvo kastuvas. O kastuvas yra skirtas tik vienam dalykui – užkasimui.

Suvokiau, kad būsiu užkasta gyva, nebent jie vis dėlto man smogs, kad prarasčiau sąmonę. Išpylė prakaitas ir pradėjau nervintis. Niekada nesvajojau apie tokią mirtį.

- Sakau gal pasiliekam ją? Iš jos būtų galima padaryti šeimininkę ir žaisliuką laisvalaikiui, - kasimo darbas sustojo ir išgirdau vyro balsą.

- Ne, ji matė ką mes ten darėm. Ji gali mus įskųsti, - tarė arčiau stovėjęs žmogus.

- Tiesa, - po žodžių vėl prasidėjo kasimo darbai.

Pradėjau purtyti galvą, lyg nieko nemačiusi, kas, žinoma, ir buvo tiesa.

- Žiūrėk, ji bando tai neigti, - vyras, buvęs arčiausiai, garsiai nusijuokė, - o, kaip miela iš tavo pusės.

Antrasis irgi nusijuokė. Staiga buvau pačiupta ir pastatyta ant kojų. Vyras paėmė mano veidą į savo didelius delnus.

- Tu tokia daili ir atrodai gan protinga, kodėl tu ten turėjai pasirodyti? Kodėl turėjai mus pamatyti? Negi rimtai taip stipriai norėjai mirti? - jis, atrodė, kad kalbasi su savimi.