Domhanė. Pirmieji pėdsakai

12

Kažkas viduje klykė. Tai turbūt žinojimas, kad niekada nebebūsiu normali ir kad mamos pasakos, pasakotos apie žmones, kurie yra hibridai, kitaip dar vadinami Domhanais, yra tiesa. Žinojimas, kad esu viena iš jų gniaužė mane iš vidaus. Sunku buvo patikėti tuo, ką perskaičiau. Kūnas lyg atsisakė funkcionuoti ir pajutau nežmonišką sunkį visame jame. Nesinorėjo pripažinti, kad nepažįstu savo tikrųjų tėvų, nespėjau su jais pabendrauti.

Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi nusivaliau ašaras nuo veido. Nora ir Taileris galiausiai grįžo pilnais glėbiais šakalių. Mačiau, kaip jie džiaugėsi vienas kito kompanija meiliai šypsodamiesi, kol lūpos nenustojo judėti.

Nenorėdama, kad Nora pamatytų laišką, staigiai įdėjau jį į savo kuprinę ir pažvelgiau į artėjančius balandėlius. Juodu numetė šakas ant žolės ir lyg kažką prisiminusi Nora pripuolė prie savo didžiulės kurpinės. Netrukus pamačiau, kaip draugė ištraukė sausainių dėžutę. Nežinojau, iš kur jinai tai gavo, tačiau tikrai nesitikėjau, kad bus tokia maloni visai nepažįstamam padarui.

Kol draugė bandė susipažinti su nauju kompanijos nariu aš priėjau prie šakų krūvos ir ėmiau rengti laužą. Nenorėjau vakaro praleisti šaltyje, tad ėmiausi darbo.

Pasukusi veidą pastebėjau Tailerio kardą. Jis gulėjo pašonėje ir, atrodė, kad mane kviečia. Tai nebuvo žodžiai, tai labiau kaip jausmas. Patraukiau žvilgsnį į tobulo baltumo plunksnas, nepaliestas purvinų rankų. Jos lengvai plazdeno papūtus švelniam vėjeliui. Tikėjausi, kad ir aš turėsiu tokius pačius sparnus. Jų plunksnos atrodė nepažeidžiamos ir stiprios. Bet turėjau nuojautą, kad iššovusi strėlę sugebėčiau juos pažeisti. Juk pavyko pradurti vilkolakio kailį, tad sparnas, manau, nebūtų išskirtinis.

Grįžusi iš savo minčių pastebėjau, kaip įdėmiai Taileris stebėjo kiekvieną mano judesį, o jam suspaudus kardo rankeną nusukau žvilgsnį į darbą. Baigusi dėlioti šakas grįžau prie kuprinės ugnies paieškai. Kol buvau nusisukusi jaučiau, kaip Noros žvilgsnis degino mano pakaušį.

Atsisėdau ant žolės. Dangus jau temo, o pilvai tuštėjo. Žinojau, kad prie to prieisim ir teks eiti medžioti.

Taileris ir Nora nenustodami bei užsimiršę plepėjo, o Kolinas dar nebuvo pasirodęs po mūsų įsikūrimo čia. Nežinojau, ką jis veikė, bet manau tai ne mano reikalas. Juk jis turi pasirūpinti ne vien mumis.

Atsidusau ir nuėjau prie šakų spausdama degtukus. Nora ir Taileris pažvelgė į mane, lyg abu būtų mąstę vienodai. Suspaudžiau sausas žoles ir iš trečio karto, pagaliau, išvydau didesnę liepsną nei degtukas. Įstūmiau jas į šakų centrą ir atsitraukusi atsigręžiau į balandėlius.

- Einu ką nors sumedžioti, - išlemenau ir, pagriebusi savo lanką, užsitempiau ant burnos raudoną skarelę.

*

Medžių nebuvo daug, krūmų taipogi, bet nakties šešėliai galėjo gerai paslėpti bet kokio dydžio gyvūną. Nusileidau stačiu šlaitu prie lėtai tekančio upelio. Įtempiau lanką ir apsižvalgiau. Sutraškėjus krūmui priešais mano akis, giliai įkvėpiau ir pasiruošiau šauti. Iš už krūmo išlindo nedidelė stirnos galva. Atsigavau nuo mini šoko ir atpalaidavau visus savo raumenis.

Netikėtai šalia savo ausies pajaučiau šiltą ir menką vėjo gūsį. Jis priminė atodūsį ir švelniai pakuteno ausį. Pakreipiau galvą ir pamačiau Kolino veidą. Jis žvelgė į mane savo didelėmis akimis. Išblaškęs mane savo žvilgsniu tarė:

- Jeigu taip ir toliau dėbsosi į mane, leisi savo vakarienei pabėgti, - išgirdau jo tylų ir seksualų balsą.

Pajutau, kaip mano žandai išraudo, tad nusisukau. Pažvelgusi į stirną giliai įkvėpiau. Turbūt jam mano laikysena buvo netobula, nes netrukus jo pirštai truputį pakreipė mano riešą. Galiausiai paleidau strėlę ir, kaip tikėjausi, ji giliai perrėžė stirnos galvą. Ši galingai nukrito ant žemės, o aš džiaugdamasi pagauta vakariene netyčia užlipau ant šlapio ir slidaus akmens.