Domhanė. Pirmieji pėdsakai

27

Triukšmas padidėjo, kai pasiekėme nedidelį pastatą. Lauke prie stalų būriavosi žmonių grupelės su šunimis. Jie rėkavo ir keikėsi, tad mes jų dėmesio neatitraukėme.

Virš pastato plačių medinių durų kabojo užrašas „Džiuozo užeiga". Užuodžiau cigaretes ir šviežias bandeles. Pilvas iškart prisiminė, kas per vienas yra maistas.

Mačiau, kaip Kolinas apsilaižė lūpas vien nuo minties apie mėsą. Nors Nora ir Taileris vis dar nenustodami kalbėjo, man pavyko juos pertraukti ir ištarti keletą žodžių:

- Užeikim ko nors užkąsti.

Visi į mane pažvelgė lyg būčiau pasakiusi kažką nederamo, bet aš tik plačiai šypsojausi ir tvardžiau manyje prasidėjusius alkio maršus.

- Gerai, - sutiko Taileris ir nužengė durų link. Jas plačiai atlapojęs įleido mus su Nora į vidų.

Šviežios kavos kvapas man užgniaužė nosį. Nusišypsojau dar plačiau ir pradėjau ieškoti, kur būtų galima pailsinti kojas. Visas baras buvo užimtas senais vyrais, nuo kurių dvokė alkoholiu ir senu prakaitu, o laisvi staliukai buvo likę tik keli. Pribėgau prie staliuko, ant kurio buvo kažkas užpaišyta, ir prisėdau. Nora nusišypsojo ir atsisėdo priešais, o vaikinai įsitaisė šalia mūsų.

Stalas buvo matęs labai daug keliautojų, visai kaip ir ši užeiga. Nuo sienų byrėjo seni rudi dažai, o nedideli paveikslai buvo apsupti dulkėmis. Senamadiška ir tyli vesterno muzika grojo fone lyg kokiame filme. Ant stalo buvo išraižyta pravardžių ir vardų, kurių dar nesu girdėjusi, o ant stalo gulėję meniu buvo apiplyšę.

Ilgai nelaukus prie mūsų priėjo gan stamboka, pailgos nosies savininkė. Padavėjos šviesiai gelsvos garbanos krito ant pečių, o veidas buvo raukšlėtas. Kad ir kaip stengiausi išpešti iš jos šypseną – nepavyko. Mačiau, kad ji nesidžiaugė nei savo gyvenimu, nei darbu.

- Ko pageidausite? - jos žemas ir nuo rūkymo girgždantis balsas ištarė.

Nors mes net nespėjome pražvelgti meniu, Taileris juos sutvarkė ir pažvelgė į padavėją:

- Tris didelius vištienos kepsnius, tris stiklines sulčių ir vaisių salotų.

Padavėja viską užsirašė, nieko neatsakiusi įsidėjo tušinuką su maža knygute į kišenę ir nužingsniavo baro link. Mes pažvelgėme į Tailerį nustebę, o jis pareiškė:

- Esu buvęs čia ne vieną kartą.

Tarp mūsų trumpam stojo tyla. Mes su Nora žvalgėmės po užeigą ir stebėjome keistą aplinką. Buvo neįprasta matyti, kad žmonės nekreipė dėmesio į Tailerį. Gal čia renkasi bet kokio plauko padarai? O gal visi labai gerai pažįsta Tailerį? Dar keletas klausimų neramino mano galvą, bet aš juos nuvijau šalin, kai nuo manęs atsitraukė šiltas Kolino kūnas.

- Mes trumpam jus paliekam dviese, kol atneš užsakymą, - Taileris pasakė ir nukeliavo lauko durų link su Kolino palyda.

Nora ir aš susižvalgėme. Atrodė, kad jie kuria planą, apie kurį mes neprivalome žinoti. Pro dulkėtą langą mačiau, kaip Taileris paspaudžia ranką kažkokiam vyrui su medžiokliniu šautuvu. Jis įtartinai nužvelgė Koliną ir aš pajaučiau kažką negero giliai savyje.

Netrukus apmąstymus pertraukė staigus trenksmas į stalą. Abi nusukome žvilgsnius nuo lango ir išvydome prie Noros sėdintį vyriškį su gobtuvu. Jos akys išsiplėtė iš baimės ir mergina prisispaudė prie stiklo. Vyriškio kumščiai truputį drebėjo ir buvo subraižyti. Jis atsiduso ir pradėjo kalbėti:

- Nesileiskite būti apgaunamos. Jie tikrai nėra tokie geri, kokie atrodo. Priešinkitės jų vilionėms. Jie tik nori pasinaudoti nekaltomis mergelių sielomis, o vėliau jas paversti priešais žmonių rasei. Žmonės sukils ir nepaliks nei vieno gyvo padaro ant šios žemės paviršiaus. Kai tai įvyks, bėkite kuo toliau nuo viso sąjūdžio, kad nebūtumėt įtrauktos ir pribaigtos. Mums reikia kuo daugiau tokių kaip jūs – kurie turėjo ryšį su šiais padarais. Mes jus surasime.