Domhanė. Pirmieji pėdsakai

10

Prieš pramerkdama akis pajutau, kad mano rankos drėgnos. Pažvelgusi į delnus pamačiau jau šiek tiek sukrešėjusį kraują. Ar mane naktį kažkas užpuolė?

Apsižvalgiusi kambaryje nemačiau jokių grumtynių ženklų, kraujo lašų ar kokio nepažįstamo veido. Galbūt taip stipriai sapnavau, kad save sužalojau?

Apvaliusi kraują radau gilias, nagų paliktas žymes. Nenorėdama didesnių komplikacijų jas dezinfekavau ir užsidėjau tvarstį. Žinojau, kad negaliu Norai šito parodyti. Ji ne tik išsigąs, bet ir iškels didelę sceną norėdama padėti.

Tarp rūbų susiradau senas pirštines ir jas užsimoviau. Tikiuosi tai nepasirodys itin keista.

Jau buvo aštuonios valandos ryto. Reikėjo susiruošti iki Norai pasirodant, kad iškart galėtume išvykti. Pažvelgusi į Saimoną pamačiau užmerktas akis. Susidariau įspūdį, kad vilkolakiams tikrai reikia daug miego.

Nieko nelaukdama susidėjau keletą rūbų į savo mokyklinę kuprinę. Apie maisto atsargas negalvojau, nes esu įsitikinusi, kad pačios galėsime susimedžioti.

Pagriebiau vieną didelį buteliuką ir nubėgusi į vonią pripildžiau jį lediniu vandeniu. Rūbai – yra, vanduo – yra. Net nežinojau, ką dar turėčiau pasiimti, nes neįsivaizdavau, kaip ilgai turėsime keliauti.

Prisiminiau, kur mama laikė sukauptus pinigus ir nuėjau pas ją į kambarį. Atsiklaupusi iš po lovos ištraukiau tikrai nemažą maišelį. Nesitikėjau, kad čia bus tiek daug.

Nustebusi atidariau jį. Nebuvau tikra, ar čia dar sugrįšiu, tad pasiėmiau tris krūveles iš keturių. Tai maždaug apie keturis šimtus. Geresniais laikais už tiek aš ir motociklą galėčiau nusipirkti.

Atsidusau ir jau norėjau eiti atgal į savo kambarį, kai pamačiau laišką, padėtą po pinigais. Ištraukiau jį iš dugno ir, užrišusi maišelį, pakišau jį atgal po lova. Ant laiško viršaus buvo parašyta:

Nuo Klaros Benhof

Konfidencialus laiškas Rinai Solivan

Mano pavardė buvo parašyta šalia nežinomo vardo. Panašu, kad tai buvo mergina arba moteris, o šis laiškas buvo skirtas mano mamai. Jis jau buvo praplėštas ir man niežėjo nagus paskaityti, kas ten buvo parašyta.

Staiga į lauko duris pradėjo kažkas labai garsiai ir nenustojamai baladoti. Atsistojusi numečiau laišką ant stalo ir nulėkiau laiptais žemyn.

- Juk ateinu, - surikau.

Atvėrusi duris pamačiau raudoną Noros veidą. Jos kuprinė buvo didesnė nei ji pati.

Mergina įlėkė į vidų be pakvietimo, užtrenkė duris ir užrakino visomis spynomis.

- Ne vienos mes žinome, kad pas tave namuose yra vilkolakis, - ji ištarė uždususi.

Mano akys išsiplėtė. Negalime rizikuoti netekti vienintelio kalinio, kuris galbūt turi informacijos apie mano šeimos buvimo vietą.

Nubėgau į savo kambarį. Saimonas jau buvo atsikėlęs.

- Na ko čia triukšmaujat? - išgirdau jo mieguistą balsą.

- Žmonės žino, kad tu čia ir tuo nėra patenkinti, - Nora įžengė į kambarį.

Vilkolakis ją nužvelgė nuo galvos iki kojų. Jis, turbūt, taip pat nesuprato tokios didelės kuprinės naudos.

Netrukus vaikino akys nukrypo į mane.

- Jūs iškylauti susiruošėt? - vos ne juokdamasis Saimonas pasakė. - Ir kur mano minėtas bintas?