Domhanė. Pirmieji pėdsakai

2

Juokas nuaidėjo mano ausyse. Atsimerkiau ir pažvelgiau į priešais stovinčius grobuonis. Vaikinas linksmai kikeno, lyg ką tik išgirdęs anekdotą. Susivokusi susiradau ant žemės rastą akmenį ir atsitraukus kuo arčiau draugės susikibome rankomis. Žinojau, kad akmuo nepadėtų apsiginti, bet pasijaučiau šiek tiek saugiau, nors du nepažįstami vaikinai dar vis mus stebėjo.

Šis kūno pakitimas tikrai nebuvo normalus. Jų žmogiška išvaizda buvo panaši į mūsų: niekuo neišsiskirianti plaukų spalva, akys – neatrodė keistos. Vienintelis požymis, kuris kėlė nuostabą, bet tuo pačiu ir baimę, buvo gebėjimas pasiversti vilku, ką mačiau pirmą kartą. Turbūt jie buvo tie išsigimę žmonės, apie kuriuos man pasakojo mama, vadinami vilkolakiais.

Kol vilko ryškios auksinės akys stebėjo mūsų judesius, kojos jį nešė atgal prie draugo, o atsiradus greta, žmogus nužvelgė mus nuo galvos iki kojų, lyg ieškodamas potencialios grėsmės. Jis perbraukė ranka per suveltą šukuoseną ir pažvelgė į akis.

- Jūs mūsų teritorijoje, - vaikino balsas nuskambėjo ypač pasitikinčiai.

Nenorėjau pasirodyti baikšti, tad staigiai sureagavau ir truputį trūkčiojančiu balsu ištariau:

- O jūs – mūsų.

- O, kaip miela. Gaila, kad nieko nėra šalia, kas galėtų mums sutrukdyti jus išsigabenti eksperimentams. O jūsų žmonės, vienas juokas dviems vilkolakiams, - labai grasinamai tarė vaikinas ir nusišypsojo puse lūpų.

- Saimonai, ramiau, - pasigirdęs žemas balsas tiesiog glostė ausis.

Iš už draugų nugaros pasirodė dar vienas paklydėlis. Jo rudi plaukai taip pat pakluso vėjui, o tamsios akys buvo rimtos. Tik šis kažkuo skyrėsi. Atrodė, kad jis spinduliavo aukštesne galia, o gal man tik vaidenosi.

Tariamasis Saimonas susižvalgė su vilku. Šis naujas dalyvis privertė gyvūną susigūžti, o šalia stovėjęs Saimonas stengėsi neprarasti sudarytos baugios nuomonės apie save.

Pasirodęs naujas veidas sustingo, kai mūsų akys susidūrė. Jis spoksojo į mane net nemirksėdamas, o kai galiausiai atsigavo, pažvelgė į šalia stovėjusį Saimoną.

- Turėjote būti centre prieš pusvalandį, - netikėtas svečias kalbėjo ramiai.

- Mes kaip tik ruošėmės ten vykti, - Saimonas atsakė.

- Ne tik vėluojate, bet privertėte mane jūsų ieškoti ir dar bandėte įbauginti šias žmonių dukras??

Buvo keista klausyti, kad kažkas mus pavadino „žmonių dukromis". O dar keisčiau, kad šis pasirodęs ponas su dviem mus užpuolusiais vilkolakiais šnekėjo kaip su vaikais.

Vaikinas tylėjo nieko nesakydamas. Matėsi, kad jiems gėda už savo elgesį, tačiau teisintis neketino.

- Atsiprašau už tokį nemandagų pirmą įspūdį. Aš – Kolinas, - rudaplaukis ištiesė ranką į priekį, bet nei viena iš mūsų neišdrįsome ją suimti.

- Malonu, - dar vis įsitempusi pasakiau.

Išgirdęs mano atsakymą, jis nuleido ranką žemyn ir šiek tiek atsikrenkštęs ištarė:

- Gaila nutraukti tokį malonų bendravimą, bet turim keliauti. Teks jus pagrobti sekantį kartą. Saimonai, Leo. - Kolinas pažvelgė į šalia stovėjusius bičiulius ir leidęs jiems nubėgti kalnu žemyn dar liko žiūrėti į mus.

Jo žvilgsnis buvo gilus ir susimąstęs, bet nieko daugiau nepasakęs jis nubėgo paskui draugus. Jiems nutolus girdėjau Noros gilius atodūsius. Ji atrodė itin susinervinusi.