Domhanė. Pirmieji pėdsakai

20

Apsitempiau savo didvyrės kostiumu. Nora pasirūpino, kad jis būtų švarus ir sausas. Atrodė, kad pavalgiusi sustorėjau neatpažįstamai.

Lankas ir strėlės buvo lyg nepaliesti. Užsitempiau skarą ant burnos ir truputį prisimerkiau. Akinanti saulė švietė mūsų kelią lauk iš laikinų namų.

Buvau užsidedanti kuprinę ant nugaros, kai netikėtai ją pačiupo Kolinas. Jis menkai šyptelėjo ir leido mano nugarai ilsėtis. Tikiuosi tai nekelia jam per didelės naštos.

- Eime, - Taileris pasitaisė savo kardą, kabantį prie šono, ir nuėjo išėjimo link.

Nieko nesakydami sekėme jam iš paskos. Truputį atsilikdamos nuo vaikinų aptarinėjom visas ateinančias mintis į mūsų mažas galvas.

- Ar angelai ir vilkolakiai naudoja tokią pačią dalį smegenų kaip ir žmonės? Ar jie miega trumpiau nei mes? Ar jie valgo dažniau nei mes? - Nora pažėrė klausimų laviną.

Nemaniau, kad sugebėsiu į tai atsakyti, todėl tiesiog tylėjau.

- Ar tu jautiesi geriau? Kaip nugara? - atrodė, kad Nora pamiršo buvusius klausimus, ir pradėjo temą, kuri man buvo aktuali.

- Na, kol kas neskauda, reikia tikėtis, kad greitai užgis, - atsidusau.

Po kojomis pradėjo maišytis įvairių dydžių akmenys. Šiuo keliu jų buvo neįtikėtinai daug. Pradėjau žvalgytis. Dideli rieduliai ir pastatų liekanos buvo išbarstytos po priešakyje buvusį lauką.

Truputį sunerimau. Instinktyviai pritūpiau ir pradėjau uostyti orą. Jaučiau dulkių ir dūmų kvapą. Jie užkišo kvėpavimo takus, tad teko atsikrenkšti. Visi sužiuro į mane, o kosulys nuaidėjo. Juk taip pasitaiko, ne?

Taileris nuskubėjo nuolaužomis į priekį. Buvo sunku jį pasivyti, kai mes esame tokios mažos.

- Ir kas tokio svarbaus čia gali bū.. - mane pertraukė netikėtas susidūrimas su Tailerio nugara.

Atsitraukusi pamačiau, kad truputį pašiaušiau plunksnas. Nujaučiau, kad jam skaudėjo, bet jis neištarė nei žodžio, tik stovėjo sustingęs kaip ir prieš tai. Taileris tapo kietas kaip akmuo.

Jį aplenkusi pažiūrėjau į dėmesio centrą. Sugriautų namų dalys ir stiklo šukės mėtėsi visur. Kai kur buvo galima įžiūrėti sudegintus, sulaužytus buitinius daiktus. Retkarčiais pamatydavau ir kaulų. Viskas buvo dengta baltomis ir tamsiomis plunksnomis. Manyje kažkas stipriai suspaudė širdį ir aš pajutau tai, ką jautė Taileris.

Vaikinas nesureagavo į jokius mano žodžius ar judesius. Turbūt niekas negalėjo jo pajudinti. Galiausiai pamačiau vieną smulkią ašarą riedant angelo skruostu.

Niekada nenorėčiau grįžti ten, kur buvo išžudyti šimtai mūsų. Nežinojau kodėl čia vykome ir kokie reikalai traukė Tailerį čia sugrįžti, bet jis tikrai nenutuokė, kad čia bus toks siaubas.

Vėl pažvelgiau į angelą. Jis buvo praradęs išdidžią laikyseną. Susikūprinęs jis atrodė kaip normalus žmogus, tik su priklijuotais neapsakomo grožio sparnais. Liūdesio perkreiptas veidas sujaudino ir Norą, kuri bandė jam padėti atsigauti. Kolinas nužengė pelenais tolyn, lyg ieškodamas kažko atpažįstamo.

Vietomis dar mačiau degančius daiktus ar rūbus. Vaizdas buvo kraupus, pilnas pykčio ir keršto. Nesupratau, ar tai padarė mūsų žmonės ar priešiškai gyvenę angelai.

Silpnam vėjui papūtus, dulkių debesis lėtai kilo nuo sudegintos žemės ant silpnų ir trapių mirusiųjų kūnų. Mačiau, kaip Tailerio veide slėpėsi ilgesys ir sielvartas, keršto troškimas. Staiga jo raumenys įsitempė, o veidas sugriežtėjo.

Stipriai suspaudęs kumščius jis kažkur nuėjo. Nora jau buvo pasiruošusi jį sekti, bet aš sugriebiau draugę už riešo:

- Leisk jam pabūti vienam.

Išgirdusi jos gilų atodūsį paleidau riešą ir pažvelgiau Kolino pusėn. Jis vis dar tyrinėjo nuolaužas.

- Aš nenoriu, kad jis kentėtų, - Nora atsirėmė į mane ir sušnirpštė nosimi.

- Mes nežinom kas čia vyko, tad geriau leisti jam nusiraminti vienam. Eime, - paglosčiau jos švelnius plaukus.

Dideliais žingsniais keliavau Kolino link, stengdamasi neužminti ant likusių kaulų. Jie kėlė man šiurpą, tuo pačiu primindami senus įvykius.

Užkliuvau už nedidelio išsikišusio puodo ir mačiau artėjant žemę, bet Kolinas mane pačiupo.

- Turėtum būt atsargesnė. Čia nesaugu, - jo veidas buvo griežtas.

Nieko neištarusi tik linktelėjau ir staigiai atsistojau šalia jo.

- Ko ieškome? - pasakiau patyliukais.

- Ar jai viskas bus gerai? - lyg ignoruodamas mano klausimą paklausė vilkolakis.

- Taip, dėl jos nesijaudink, - atsigręžiau pažiūrėti, kaip sekėsi Norai.

Ji visomis pastangomis lėtai keliavo mūsų link. Kas keletą žingsnių draugė vis užkliūdavo už kokio nors daikto ir parkrisdavo. Bet nesustodama, ji vis nusivalydavo ašaras ir keliaudavo toliau.

- Gal žinai, kas čia nutiko? - paklausiau priekyje buvusio Kolino.

- Prieš pokylį Taileris sakė išeinantis į Kapitolijų. Tiksliai nežinojau kas tai, bet ir nepaklausiau. Turbūt Kapitolijus buvo šitai.. - vaikinas nutilo.

Atsidusau ir vėl pažvelgiau į Norą. Ji atrodė labai prislėgta. Negi ji taip greitai prisirišo prie to angelo? Susikoncentravusi ties Nora nepastebėjau, kaip toli nuo mūsų atsirado Kolinas. Jis švilptelėjo mums, lyg kviesdamas paskubėti. Pagriebusi Noros ranką nubėgau jo pusėn. Jis taip pat pradėjo bėgti.

Ilgai netrukus pasiekėme švarią žemę. Jokių pjuvenų, pelenų, kaulų ar plunksnų. Tik tamsi ir numindžiota žolė. Labai akivaizdžiai matėsi, kad sunku nutuokti, kur vyksta karas, o kur tu laisviausiai gurkšnoji raudoną vyną ir mėgaujiesi muzika, tačiau galiausiai vis tiek grįžti į realybę. Atrodė, kad viskas vyko senai, bet dar vis degančios mažos dalelės išdavė, kad ne.

Kolinas žygiavo link netoliese stovėjusio nedidelio ir nepaliesto namo. Jis lyg slėpėsi medžių šešėliuose. Nors saulė švietė itin skaisčiai, net nebūčiau jo ten pamačiusi. Vis dėlto Kolino rega geresnė nei mūsų.

Jis žengė namo link:

- Aš patikrinsiu iš išorės, o jūs mėginkit patekti į vidų.

Linktelėjau.

- O kaip dėl Tailerio? - tyliai paklausė Nora.

- Jis nepražus, juk turi savo kardą, - tariau, - susiimk.

Ji linktelėjo ir nusivalė ašaras. Abi lėtai besižvalgydamos aplinkui tikrinom duris. Jos buvo užrakintos. Teko mėginti langus ir du nedideli langai, vedantys į garažą, buvo praviri. Linktelėjau Norai patvirtindama, kad reikia išmėginti viską, tad mėginome spraustis pro juos. Turbūt atrodėme juokingai tai bandydamos, bet neliko kito būdo.

Giliai įkvėpiau, kad pratilpčiau. Kabėdama staigiai sustingau, kai išgirdau kažkokį krebždesį viduje. Galbūt tai tik graužikas, bet tokioje tamsoje aš nebuvau tikra. Išsigandusi neaiškios būtybės pažvelgiau į Norą. Ji žiūrėjo į mane lyg sakydama ‚nereikėjo čia lysti'. Tyliai atsidususi vėl išgirdau krebždesį. Jis vis artėjo. Ši situacija darėsi vis blogesnė.

Nusprendžiau apsigręžti, bet neišėjo. Atrodė, lyg būčiau įstrigusi. Netikėtai išgirdau kažką sukikenant. Pagalvojusi, kad tai Nora, nelabai kreipiau dėmesį, tad toliau mėginau ištrūkti.

- Blogai padarėt, kad čia lindot, - išgirdau vyrišką balsą.

Staigus smūgis į galvą ir pajaučiau, kaip netenku sąmonės.