Domhanė. Pirmieji pėdsakai

22

Grįžome prie namo, į kurį bandėme įsilaužti. Mes su Nora ėjome prie garažo langų, per kuriuos anksčiau bandėme patekti į vidų, kai netikėtai Kolinas mus pertraukė garsiu švilpimu.

Pasirodo tie vagys buvo palikę praviras duris, kurias mums ir norėjo parodyti Kolinas. Jis nusišypsojo lyg ką tik būtų radęs aukso, o tai kėlė juoką.

Jis žengė į vidų pirmas ir tik apžiūrėjęs erdvę pamojo mums užeiti. Namas buvo perpildytas elegancija. Daugelis daiktų buvo pagaminti iš medžio, keli akmeniniai staliukai ir mažos skulptūros traukė akį.

Atrodė, kad šis namas buvo skirtas tam tikriems privatiems susitikimams, lyg čia buvo sprendžiami sunkūs klausimai.

Nedidelis židinys tikrai buvo naudojamas kai čia kažkas gyveno. Margi kilimai driekėsi beveik kiekviename kambaryje, tad buvo sunku pasakyti, kokios spalvos grindys slėpėsi po jais.

Šiek tiek nustebau namo išskirtinumu, tačiau mes buvome angelų teritorijoje. Turbūt toks interjeras jiems būdingas. Galima manyti, kad angelai mėgo prabangą ir tam turėjo gan gerą skonį.

Nuėjau dviejų ąžuolinių durų link. Jas pravėrusi radau nelabai tvarkingą virtuvę. Maisto likučių buvo visur, bet dar tikėjausi rasti spintelėse ar šaldytuve kažko paslėpto ir nepaliesto.

Virtuvė vedė į didžiulį miegamąjį. Deja, jis buvo tik vienas, vadinasi arba miegosiu su Nora, arba su vienu iš vaikinų, nors tam labai prieštarauju. Na taip, aš beveik suaugusi, bet miegojimas šalia vaikinų, kuriuos pažįstu neilgai ir dar tai, kad jie bus TAIP arti, nekėlė šypsenos veide.

Didžiulė dvigulė lova, apklota raudonais patalais, stovėjo kambario viduryje. Atrodė, kad ji nebuvo nei karto paliesta. Miegamojo kampe tamsios durys vedė į vonios kambarį. Šalia jų, ant nedidelės spintelės stovėjo veidrodis. Jo kraštai buvo puošti baltu akmeniu. Tai atrodė itin prabangiai. Neketinau pasiduoti kovoje dėl šitos lovos. Po tokių traumuojančių įvykių mums su drauge labiausiai reikėjo gero poilsio.

Nora palietė mano petį:

- Svetainėje yra laipteliai vedantys į viršų.

Linktelėjau, nes supratau, kad ji bijojo ten eiti viena. Nulėkiau į svetainę ir apsižvalgiau. Tie laipteliai buvo gerai užslėpti, iškart jų net nepamačiau. Jie susitapatino su siena, esančia šalia jų.

Užlipusi viršun išvydau palėpę. Atrodė ne ypatingai, bet čia buvo labai seni daiktai. Sakyčiau antikvariniai: dar daugiau akmens dirbinių ir baldų, senos knygos, įvairūs popiergaliai. Palėpės gale mačiau kažką sėdint senoje, girgždančioje supamojoje kėdėje. Jis buvo aukštas, tamsių plaukų. Šviesa, krentanti už jo, neleido geriau įsižiūrėti į jo bruožus.

Sparnuotas gyvis žiūrėjo pro langą. Nuojauta kuždėjo, kad tai Taileris. Nežinojau, kaip jis čia atsirado, bet džiaugiausi jį pamačiusi. Užlipau į palėpę visu ūgių. Man įkandin užlipo ir Nora. Ji supratusi, kad tai jos angelas, nubėgo tekina ir apkabino vaikiną iš nugaros. Angelas nuo staigaus smūgio truputį išsigando, sukruto, o tuomet giliai atsiduso. Grįžęs į realybę jis pačiupo išpurvintais rūbais apsijuosusią Norą, pasisodino ją ant kelių ir jie žvelgė vienas kitam į akis. Tai buvo geras ženklas, kad reikia juos palikti vienus pasišnekučiuoti.

Atsisėdau prie neužkurto židinio lyg laukdama, kol jis tai padarys pats.

- Turbūt teks būti be ugnies, - Kolinas ištarė man už nugaros.

- Kodėl? - tyliai paklausiau.

- Nes nerandu, kur tie padarai laikydavo malkas, - jis pradėjo kuistis.