Domhanė. Pirmieji pėdsakai

13

Pramerkiau akis. Rytas buvo gan šiltas, priminė artėjančią vasarą. Noras šokti į vandenį su visais rūbais žadino mano mintis. Mačiau saulę savo švelniais spinduliais sveikinančią mane. Atsisukau atgal ir pamačiau Kolino veidą. Jis stovėjo prie pat manęs ir mirktelėjo. Nežinojau, kokio atsako jis tikėjosi, tad atsisėdau ir pasirąžiau.

Pradėjau jausti menką skausmą nugaroje, kuris lėtai perėjo į visą mano kūną. Galvoje jutau tvinkčiojimą, o visas kūnas degė. Jaučiausi lyg užvalgiusi ką nors aštraus - gerklė pradėjo perštėti ir norėjosi nuolatos kosėti, tačiau susilaikiau. Nora ir kiti būtų tik pradėję nerimauti, o dabar mums tikrai to nereikia. Kentėjau kiek galėdama.

Suvokiau, kad šilumą mano kūne, kurią naktį pagrobiau iš Kolino, menkiausias vėjelis sugebėjo išpūsti. Atsidusau ir atsistojau.

Visi ėmėsi savo darbų: Kolinas tvarkė laužo įkalčius, Taileris tvarkingai lankstė Noros mums duotus apklotus, o ji pati buvo mus palikusi ir išlėkė prie vandens. Pajaučiau pykinimą, bet nurijau rūgštį, susikaupusią gerklėje, ir atsitiesiau. Nebuvo lengva, bet skųstis neturėjau kam.

Nuėjau Noros link.

- Gal išgavai informacijos, kur yra mano šeima? - nežvelgdama į jos užsnūdusį veidą tariau.

Mergina papurtė galvą. Ji vis dar miegojo. Pritūpusi prisiminiau žaizdas ir nusiėmusi pirštines bei tvarsčius pažvelgiau į delnus. Jie buvo sugiję ir nesimatė nei rando. Kaip tai įmanoma? Nuo kada gan gilios žaizdos taip greitai gija?

Paslėpusi pirštines ir tvarsčius kišenėje prisėmiau vandens į delnus ir apliejau draugės veidą.

- Ei! - ji sušuko ir pažvelgė į mane piktai, - Vakar kalbėjausi su Taileriu. Jis turi ne vieną idėją, kur tavo šeima gali būti laikoma, bet jeigu jos tikrai vienoje iš jų - liepė nesistebėti, kai jas surasime.

Susimąsčiau. Ar su jomis daromi eksperimentai kaip mums ir grasino Saimonas? O gal tai buvo tik pokštas norint mus paerzinti? Vienu ar kitu atveju, privalėjau jas surasti greičiau nei jos pavirs monstrais.

Stojantis pajaučiau skausmą nugaroje, bet stengiausi to neparodyti. Grįžau prie vaikinų.

- Turėtume išvykti dabar, nes žinau, kad greitai mano žmonės eis medžioti. Nemanau, kad norėtumėt jiems pakliūti į nasrus, - Kolinas pažvelgė į mane.

- Taip. Geriau paskubėkime, - ir Taileris paragino mus.

Netrukus prisistatė Nora ir mes, užsidėjusios kuprines, sekėme vaikinams iš paskos. Eidami prieš mus vaikinai kažką intensyviai kalbėjosi, bet juos pertraukė Nora:

- Kur dabar keliaujame?

Vienu momentu pagalvojau, kad jie apsimes neišgirdę klausimo ir judės tolyn.

- Aplankysim šeštą žmonių regioną, - Taileris pasakė, lyg būtų svari priežastis ten eiti.

- Aš galvojau, kad nebeliko žmonių regionų.. - Nora tyliai ištarė.

- Ir tu visiškai teisi. Tai kitoks regionas, nei tu įsivaizduoji, - angelas atsigręžė ir meiliai nužvelgė draugę.

- O kodėl ten? Kas tokio svarbaus ten yra? - Nora neatlyžo ir prilėkė prie jų arčiau, taip palikdama mane užnugaryje.

- Pamatysi.

Kolinas ėmė įdėmiai dairytis, lyg jo klausą būtų palietę ne itin draugiški garsai.

- Kažkas ne taip? - paklausiau tyliai.

Jis nieko neatsakęs toliau stebėjo aplinką. Įsitempiau tikėdamasi išvysti kažką ateinant. Nora sugrįžo prie manęs.

- Tu jiems sakei? - draugė tyliai sušnabždėjo, bet nebūčiau nustebusi, jei Kolinas išgirdo.

Jau norėjau atsakyti, bet mane pertraukė medžių šnarėjimas ir garsus sparnų plasnojimas. Pamaniusi, kad tai Taileris, atsigręžiau į jį, bet jis stovėjo įsitempęs ir stebėjo dangų.

Staiga iš už medžių nusileido angelas, išdidžiai pakelta galva. Jo aura buvo panaši į Tailerio: pasipūtęs, išprusęs ir savimi pasitikintis. Turbūt tai visų angelų bruožai. Tačiau išvaizda buvo kitokia: geltoni plaukai buvo kruopščiai sušukuoti, lūpos šiek tiek papūstos, o veidas švelnus. Buvo panašu, kad jis kilęs iš geresnės šeimos nei mes.

Kolinas nerangiai pritūpė ir atsitraukė, lyg pasiruošęs pulti. Panašų judesį padariau ir aš, to net nesuprasdama. Galiausiai atsipeikėjusi vėl atsistojau.

Angelas šyptelėjo puse lūpų ir nužiūrėjo mus visus.

- Sebastianai, - Taileris nebuvo patenkintas.

- Ką šita blusa veikia su tavimi? - jis pašaipiai nužvelgė Koliną, - Ir nuo kada tu, mielas drauge, bendrauji su žmonėmis? - Sebastianas susiraukė.

- Kur laikomi šviežiai paimti žmonės? - lyg ignoruodamas draugo klausimus pasakė Taileris.

Angelas tik garsiai nusikvatojo, lyg tai būtų buvę itin juokinga.

- Ši grupelė išsigimėlių laiko tave kaip tikrą kalinį? Na tu ir beviltiškas... - Sebastianas nusuko nuo mūsų žvilgsnį, - Tik pamanyk: generolo sūnus gelbsti žmones. Tai bent skandalas ir šokas būtų tavo tėvui...

- Tik pasakyk, kur laikomi tie žmones ir aš grįšiu, - Taileris įtemptai jį stebėjo.

- Lyg aš žinočiau... - išdidus angelas atsiduso, - na, o jei negrįši savu noru per keletą dienų, teks tave įduoti, - jis pasakė ir, nelaukdamas atsako, išskrido.

Įsivyravo tyla. Niekasnenorėjo tarti nei žodžio. Visi giliai mąstėme, kol fone girdėjosi tolstantisplazdenimas.