Domhanė. Pirmieji pėdsakai

18

- Žinau, kur yra tavo šeima, - Taileris žiūrėjo į tolį.

- Tai pasakyk, - nekantravau.

- Tik už atitinkamą atlygį.

Net nepaklaususi nujaučiau, ko jis norės. Nuo minties mano žandai įkaito.

Tikrai nežadėjau jam atsiduoti, kad tik gaučiau kokios nors informacijos, tačiau privalėjau kažką daryti. Mąsčiau apie Noros pagalbą bandant angelą prašnekinti, bet ir tai, turbūt, nepasisektų.

- Žinau ko geidi... - atsidusau.

- Ar esi tuo tikra? - jis plačiai šyptelėjo.

- Beveik 100%, bet negaliu tau to duoti, nes įskaudinsiu aplinkinius.

- Ką? - lyg įsižeidęs pažvelgė į mane angelas, bet netrukus susivokė, apie ką šneku.

*

Kelias iki namų nebuvo ilgas, o klausantis informacijos, išgirstos pokylyje, jis dar labiau sutrumpėjo ir staiga mes stovėjome prie laikino būsto.

- Dabar tu man skolinga. Na, arba skolinga Nora.. - Taileris buvo šiek tiek pasimetęs.

- Tu tikrai ne mano skonio, tad garbę grąžinti tau skolą paliksiu draugei, - atsidusau.

Lyg šiek tiek įsižeidęs jis suraukė veidą, tačiau netrukus pasirodė menka šypsena. Turbūt suvokė, kad vis tiek gaus ko panorėjęs.

- Triukas su sparnais pavyko. Esu tau labai dėkingas. Nei vienas buvęs žmogus ar angelas nesuprato, kad tai tik klastotė. - Taileris pažvelgė man į akis. - Na, arba aš apie tai neišgirdau.

Staiga vaikino mimika pasikeitė. Jo veidas buvo kupinas nuostabos. Apimta smalsumo apsigręžiau ir aš. Mažytės geltonos švieselės skraidžiojo po visą kiemą ir apšvietė medžius. Jos pavertė naktį į dieną. Jonvabaliai. Visada norėjau pamatyti tokį reginį.

Prisimenu būdama maža išvydau pirmą ir vienintelį jonvabalį. Jis atvedė mus su Nora ant Rundžerio kalno. Nuo tada tai tapo mūsų mėgstamiausia vieta.

Abu įžengėme į jonvabalių sūkurį. Jie skraidžiojo prie ausų ir sparnų, vis sukdami ratus. Netrukus, lyg susitarę, visi pakilo prie medžių lapų ir apšvietė takelį, vedantį į namą. Trūko tik muzikos, kad ši vieta taptų šokių aikštele.

Taileris švelniai pritraukė mane arčiau. Mano rankos atsirėmė į jo šiltą, švarku dengtą krūtinę, o vaikino šviesios akys žvelgė į manąsias. Nekenčiau padaro, kuris stovėjo priešais mane, tačiau kaip asmuo Taileris nebuvo labai blogas. Suprantu, kad, turbūt, turėsiu jo formą, bet tai nekeitė mano jausmų.

Vaikinas pakėlė ranką ir švelniai perbraukė per mano veidą. Nujaučiau, kad jis vis tiek bandys pasiekti to, kas uždrausta, tad šiek tiek įsitempiau. Netrukus Tailerio ranka nusviro ir giliai atsidusęs pažvelgė man į akis. Mačiau, kad jį slėgė įvairios mintys, kurios norėjo ištrūkti, tačiau jis tik ištarė keletą tylių žodžių:

- Man iš jūsų nieko nereikia.

Vaikinas išdidžiai pakėlė galvą ir nužingsniavo į namo vidų. Jo žiaurūs žodžiai skambėjo mano galvoje. Ta mintis, turbūt, vienintelė klaidžiojo mano smegenų labirintuose, ieškodama sau tinkamos vietos.

Atsisėdau ant šaltos žemės. Nenorėjau nieko matyti ir su niekuo kalbėti. Kodėl, net turint galimybę gauti tai, ko Taileris nori, jis jos atsisakė?

Prašvilpdamas vėjas keldavo suknelės sluoksnius vis labiau šaldydamas mano kojas, o skriedamas toliau kedeno iš kuodo išlindusius plaukus ir juodas plunksnas. Vis mačiau, kaip viena ar kita plunksna ištraukta iš rikiuotės skrisdavo kartu. Turbūt jos buvo ne vieną kartą naudotos.

Paėmiau netoli nukritusią plunksną į ranką. Jos švelnūs pūkeliai slydo pro mano odą. Staiga ranką apleido jėgos ir juoda sparnų puošmena krito žemyn. Jai leidžiantis jaučiau, kaip vis didesnė kūno dalis ima tirpti, lyg kartu su ja dingo ir mano jėgos.

Netrukus milžiniškas skausmas pervėrė mane ir atsipalaidavusi kritau ant žemės. Galva trinktelėjo į takelį, o akyse mačiau tik jonvabalius, skraidančius aplink. Negalėdama jausti nei vienos savo galūnės meldžiausi, kad tai nebūtų mano paskutinė minutė.

Netoli manęs pasigirdo staigus durų trenksmas.

- Denise! - išgirdau Koliną dusliai sušunkant.

Jis pribėgo prie manęs ir pripuolęs šalia bandė pakelti. Tik po kiek laiko pajaučiau, kaip aštrūs sparno likučiai buvo įstrigę nugaroje. Nors ir nemačiau, bet įsivaizdavau, kaip kraupiai turėjau atrodyti. Turbūt tokią save matyčiau tik košmare.

Plačiai atsimerkusi negalėjau nieko pasakyti, o sukaustytas mano kūnas tikrai nenuramino Kolino. Jis, turbūt, manė, kad aš nebegyva.

Vaikinas tyliai kartojo mano vardą, lyg prašydamas sugrįžti. Viduje klykiau, kad aš sveika, man viskas gerai, bet, žinoma, jis nieko negirdėjo.

Priglaudęs galvą prie mano krūtinės Kolinas nušvito. Jis džiaugėsi. Tai džiugino ir mane, bet būdama visiškame paralyžiuje, negalėjau to parodyti.

Vaikinas drebėjo iš baimės. Jis nesuprato, kodėl guliu lauke visiškai nejudėdama, tad suėmęs mane stipriau stengėsi atsistoti. Kolinas jaudinosi dėl tokio menko žmogaus kaip aš. To tikrai nesitikėjau.

Netrukus nustojau priešintis ir pajaučiau, kaip apsisuko galva. Stebėjau susirūpinusio Kolino veidą, kol netekau sąmonės.