Domhanė. Pirmieji pėdsakai

30

Net neįsivaizdavau, kiek laiko praėjo po mūsų atsikėlimo iš šalto miego, kiek laiko mes be sustojimo keliavom. Net, atrodo, diena įpusėjo, bet ant tuščio kelio dar vis buvo tirštas rūkas. Čia tikrai niekas nevažinėjo.

Kolinas ėjo priekyje mūsų ir vis įspėdavo apie artėjantį pavojų. Tai dažniausiai būdavo koks prabėgantis vilkolakis ar praskrendantis angelas. Kartais tai būdavo ir stirna ar triušis. Vis pajausdamas alkį mano pilvas suurgzdavo. Taip buvo gan dažnai. Atrodė, kad mano alkis tapo didesnis nei anksčiau.

Nurijau seiles ir bandžiau pamiršti pilvo norus bei nugaros skausmus. Atrodė, kad net akyse aptemo nuo tokio alkio.

Staiga susisuko galva ir aptemo akyse. Pasijaučiau viena. Lyg aplink mane nebūtų nieko: nei Tailerio su Nora, nei Kolino. Aš tapau visiškai viena.

Stipriai užmerkusi akis meldžiau tai būnant tik iliuziją, o papurčiusi galvą ir atsimerkusi išvydau Kolino nugarą. Pribėgau prie jo ir įsikabinau į ranką lyg maža mergaitė. Taip darydavo ir Keitė, kai būdavo išsigandusi.

Prisiminusi šeimą pajaučiau, kaip visas gyvenimas lėtai slysta iš mano rankų. Šeima, skausmai, alkis ir šaltis vienas paskui kitą užpuolė mane be gailesčio.

Vėl nurijau seiles ir ore pajutau druskos skonį. Jis truputį dirgino nosį, tad nusičiaudėjau. Kolinas pažiūrėjo į mane savo rimtomis akimis, lyg bučiau išsklaidžiusi mūsų priedangą.

Atsigręžiau į Tailerį. Jis žygiavo lyg robotas: be veido išraiškų, be tikslo, tik laikantis Norą savo rankose. Jo akys buvo nejudrios ir šaltos. Bet kai jis pažvelgdavo į vis sujudančią Norą, jo siela lyg atsigaudavo ir galėdavai pamatyti menką šypsnį angelo veide.

Staiga sustojom. Visiška tyla skverbėsi į mano galvą ir kūną. Tai lyg tyla, kuri sustingdo protą to net nejaučiant. Ausyse pradėjo spengti. Vėl pažvelgiau į Koliną. Jis stebėjo tolį ir truputį susikūprino. Jis kažką jautė. Vaikinas prisimerkė, o tada vėl atsitiesė lyg grėsmė dingo. Pažvelgiau mums priešakyje. Mačiau ryškias, geltonas šviesas. Lyg kažkas, užsidegęs po vieną deglą, stovėjo išsimėtę laukuose ir, rūkui po truputį sklaidantis, šviesų tik daugėjo.

Kolinas pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir tada pasitikinčiai žengė link šviesos šaltinio. Nors bijojau to, kas slėpėsi už rūko, tikėjau Kolinu, tad sekiau jam iš paskos.

Atsivėrė nedidelių pastatų siluetai. Tai buvo mažyčiai namai palyginus su mūsų miesto parduotuvėmis.

Nurijau seiles ieškodama bent vieno maisto sandėlio. Ant namų ir pastatų krašto kabojo rusenantys žibintai. Vadinasi, čia gyvybės dar yra.

Iš vieno pastato išlindo dideli sparnai. Visi sustingome, išskyrus Koliną. Lyg jis buvo pažįstamas su šia vieta. Vaikinas vėl nusišypsojo ir pažvelgęs į sparnuotąjį pamojavo. Galbūt jie seni bičiuliai?

Jau maniau, kad sparnuotasis ateis čia, bet jis tik pamojo atgal ir nuėjo savais keliais. Tada pasirodė ir daugiau tokių. Netrukus gatvės tapo pilnos nuo įvairaus tono balsų, retkarčiais išgirdau net ir juoką. Rūkas išnyko, lyg jam čia nebūtų likę vietos.

Mes čia buvome eiliniai gyventojai. Niekas neatkreipė į mus per daug dėmesio, priešingai nei vilkolakių regione. Čia jaučiausi lyg sava. Net nepastebėjau, kaip greitai mes pralenkėme visą šurmulį ir atsiradome toliau nuo miesto.

Ėjome tuo pačiu keliu, kol pasiekėme išsišakojimą į nedidelę sodybą. Kolinas, visiškai užtikrintas savimi, nužengė namelio link, o mes, dar vis pasimetę, tik sekėme iš paskos. Čia buvo du pastatai: gyvenamasis ir mažesnis, manau, gyvuliams. Kolinas sustojo, o tada atsigręžė į mus: