Domhanė. Pirmieji pėdsakai

5

Rytinė saulė apšvietė mano akis. Menkas skausmas dar vis rėžė mano kelius, bet daugiau nieko neskaudėjo. Pasirodo praradusi sąmonę prabudau lyg po miego. Negi mano protas sugebėjo pereiti iš vienos būsenos į kitą man to nejaučiant?

Galiausiai atsistojusi, supratau, kad gulėjau toje pačioje Rundžerio viršūnėje. Laikrodžio su savimi neturėjau, tad turbūt vėl vėluosiu į pamokas.

Atsidususi pasileidau bėgte namo. Rytinis miškas kvepėjo ką tik prasiskleidusiais gėlių ir medžių pumpurais. Stengiausi šiuo kvapu pasimėgauti.

Pamačius mūsų namą mano veidas nušvito. Reikėjo tikėtis, kad mama dar nebuvo užėjusi pas mus į kambarį.

Greitai užlipau virve pro langą, ją nurišau ir susitvarkiusi sustojau. Tyla. Keitė vis dar gulėjo lovoje, vadinasi mama nebuvo užėjusi. Tyliai priėjau prie laikrodžio ir pažvelgiau. 07:30. Šį kartą atsibudau beveik laiku ir turėjau truputį laiko susiruošimui.

Kai jau norėjau palikti kambarį, suskambėjo žadintuvas. Jį gan stipriai trinktelėjau ir atsisėdau ant savo lovos. Tikėjausi, kad prastas miegas nerodė jokių ženklų ant mano veido.

Susiėmusi atsistojau ir priėjau prie mūsų kreivos stalo kėdės. Marškiniai, nudėvėti jau kelintą savaitę, ir tamsus sijonas, ne itin prabangus, bet į mokyklą tiko, buvo gražiai padėti ant atlošo. Šyptelėjau neblogam mamos skoniui ir greitai apsirengiau.

Nesitikėjau mamos rasti virtuvėje, tačiau nustebau išvydusi priešingai. Atrodė, lyg ji nemiegojo visą naktį. Pusryčiai buvo tikrai karališki.

- Ar tu naktį miegojai? - atsisėdau ant kėdės, tvarkingai pristumtos prie stalo.

- Miegojau. Tik atsikėliau anksčiau nei turėjau ir pagalvojau, kodėl šiandien nepagaminus ko nors iškilmingesnio? - ji buvo gan geros nuotaikos.

- Tu juk žinai, kad visa šita puota mums per brangi. Mes negalime sau tiek leisti, - dažniausiai aš ją tramdydavau nuo per didelio pinigų švaistymo, o ne ji mane, kaip turėtų būti.

- Taip. Bet vakar gan gerai padirbėjau. Teko dirbti ir už Sendę, taigi ir davė dvigubą atlygį. Aišku, skundų apie savijautą tikrai turiu, bet šįkart nutylėsiu, - jau iš anksčiau mačiau, kaip ji kankinosi su nugara.

Darbas ištisas valandas pasilenkus – nėra maloniausias. Ir dar prisidėjo tai, kad kartais tenka dirbti už du. Vis mėginu ją įkalbėti išeiti iš šio darbo, bet ji tik numoja ranka.

Atsidusau ir apsižvalgiau, ko turėjome ant stalo. Šviežias karvės sūris, žolelių arbata, praeitos savaitės kepta duona, sviestas ir desertui – nedidelis pyragaitis ir šokoladinis saldainis. Pusryčiai tikrai gan prabangūs palyginant su mėnesio senumo duona, senos, sudžiuvusios, rūkytos dešros gabalu ir vandens arba pieno stikline. Šypsena pati kilo mano veide.

Norėjau mamai papasakoti apie skausmus naktį, bet tada ji būtų pasakiusi, kad negirdėjo manęs šaukiant. Persigalvojau ir mėgavausi pusryčiais.

Netrukus laiptais lėtai nulipo Keitė, mieguistu mažyčiu veideliu. Jos akys turėjo gerokai padirbėti, kol priprato prie ryškių spalvų ir labai greitai atsistojo piestu, kai užuodė šviežią karvės sūrį. Turbūt ji vienintelė mieste mėgo karvės sūrį labiau už viską. Tai kaip manija.

Ji nusišypsojo mamai ir pribėgo prie stalo.

- Vau, kiek daug valgyti, - jos mielas balselis ir šypsena veide galėjo pradžiuginti bet kurį žmogų.

- Taip, ir dar desertui gausi saldumynų!- mama džiaugsmingai suriko, kad dar labiau pakeltų nuotaiką Keitei.

Visas šis vaizdas man kėlė šypseną. Mama yra vienintelė, kuri saugo mane, o Keitė - ta, kurią saugoju aš. Visas turtas ir vienintelis dalykas, dėl kurio padaryčiau bet ką. Ir mums nereikia vyriškos rankos. Sugebam ištverti ir be tėčio.