Domhanė. Pirmieji pėdsakai

26

Neketinau leisti skausmui pertraukti mano darbus, tad keliavau toliau. Lauke pakilo nemažas vėjas, o skarelė ant burnos ne itin padėjo apsisaugoti. Sunkoka kuprinė varžė mano greitus judesius, bet nepasidaviau.

Atrodė, kad kovoju su visais pasaulio trukdžiais, atsirandančiai mano kelyje gelbėjant šeimą, viena. Neapsakoma našta slėgė mano pečius, bet negalėjau pasiduoti. Galvoje skriejo mintys ir prisiminimai iš visur. Net vaikystė aplankė mano mintis.

Prisiminiau laišką, apie kurį niekam nesakiau, tik Norai. Reikėjo tikėtis, kad ji niekam apie tai neišpliurps. Nors mus su Nora sieja labai daug dalykų nuo vaikystės laikų, buvo ir atvejų, kai teko vienai kitą išduoti. Pastaruoju laiku sutarėm gerai, tad teko tikėtis, kad tai nepasikeis.

Kolinas vilkosi šalia manęs. Mačiau jo rimtą veidą kovojantį su atšiauriu vėju. Jis buvo susimąstęs. Taileris ir Nora ėjo priekyje mūsų, o jų kalbos nenutilo. Atrodė, kad jie galėtų ir toliau taip pliurpti šimtus metų. Net mirtis jų neišskirtų.

Giliai atsidusau. Nežinojau mūsų galutinio tikslo, nes Taileris taip ir nepasivargino man jo išpasakoti, bet, turbūt, Nora viską žinojo.

Norėjau surasti seserį ir mamą kuo greičiau, kad vėl jausčiausi gerai. Galvojau kokį skausmą ir sielvartą jos patyrė. Tokia mergaitė kaip Keitė neturėtų viso šito patirti. Jos vaikystė nebuvo žaislais nuklota, o dar šis košmaras. Tikėjausi, kad su ja nebuvo daromi jokie eksperimentai. Ta mintis sugniuždė mane dar labiau ir išsiblaškiusi aš vos neapsiverčiau užkliuvusi už nedidelio akmens. Kolinas iškart puolė prie manęs, bet aš staigiai atsistojau į vėžes.

- Man viskas gerai, - tik ištariau.

Jo nerimaujantis veidas žvelgė į mane lyg aš meluočiau. Atrodė, kad vaikinas skaitė viską, ką maniau tik žiūrėdamas į mano akis. Tai buvo truputį kraupu.

Stebėjausi savo protu, tokiu sunkiu momentu sugebančiu mąstyti apie meilės ir patogumo reikalus, bet negalėjau jo labai kaltinti. Juk pati pasidaviau pašaliniams veiksniams užuot mąsčiusi, kaip reikės išgelbėti šeimą.

- Žinau, kad tau sunku, bet nepasiduok, - Kolinas tyliai ištarė.

- O ar kas nors sakė, kad ruošiuosi? - pažvelgiau į jį klausiamai.

- Šaunuolė. Ir lik tokia pozityvi, - jis plačiai šyptelėjo, bet tada vėl surimtėjo nuo staigaus vėjo gūsio.

Įsigaliojo tyla. Vieninteliai pašnekesiai sklido priekyje mūsų.

*

Pagaliau kelionėje išvydau kitokią aplinką: lygus asfaltas driekėsi į neaprėpiamas lygumas. Nors retkarčiais matydavau vieną kitą medį, jis būdavo sužalotas: kelios šakos nulūžusios, vienur nebekabojo žali lapai. Retkarčiais pravažiuojančios mašinos sudarė negyvenamo pasaulio vaizdą.

Matant keliu prabėgančius vilkolakius ir šalia skrendančius angelus atrodė, kad visi gyvena taikiai, bet sužinojau, kad šitas kelias skirtas tik pervežant ar pernešant naujienas, bei maisto prekes.