Domhanė. Pirmieji pėdsakai

4

Paglosčiau jos galvelę dar kartą. Ji sumirksėjo.

- Mamos lopšinės nemoku, tad paseksiu tau pasaką, - šyptelėjau ir pažvelgiau į langą.

Ji atsigręžė į mane.

- Taigi, gyveno jauna mergina, kurios plaukai buvo neapsakomo ilgio, o ji pati – neapsakomo grožio. Ji gyveno mediniame namelyje ir laukė savo stipruolio ir žavingojo princo ant balto žirgo. - pažvelgiau į jos nuoširdų, susidomėjusį žvilgsnį. - Praėjo daug dienų, ir daug naktų. Vieną nuostabų rytą ji atsibudo ir, kaip visada, gaminosi pusryčius. Netikėta liūtis barbeno į jos mažo, medinio namelio stogą. Ir atklydo pas ją nepažįstamas vaikinas. Ji išsigandusi trenkė jam keptuve per marmūzę.

Išgirdau Keitės juoką ir pati sukikenau.

- Pagaliau atsipeikėjęs vaikinas paaiškino, kad jis iš karalių giminės, ir per liūtį tiesiog pasiklydo. Jiedu susipažino ir tarp jų gimė slapta meilė. Mergina su juo paliko savo seną, medinį namelį ir iškeliavo pasaulio pamatyti. Neregėtose šalyse buvo magija ir burtai, vienaragiai ir pegasai raižė spalvotą dangų bei debesis, o žmonės buvo neapsakomo gerumo. Jie susituokė ir gyveno didžiulėje pilyje. Pabaiga, - šyptelėjau ir pabučiavau Keitės kaktą.

Ji jau saldžiai miegojo, ir, turbūt, neišgirdo pasakos galo. Gaila, kad realus pasaulis nėra toks rožėmis klotas. Norėjau, kad ji dar pagyventų fantazijų pasaulyje, kad negalvotų apie mus užpuolusius vargus, apie neteisybę bei priešus ant kiekvieno kampo. Norėjau, kad ji kuo įmanoma ilgiau išliktų vaiku.

Šyptelėjau ir atsisėdau ant savo lovos. Miegas netraukė, nors po pasakos tikėjausi bus atvirkščiai. Priguliau. Deja, bet įtrūkusios lubos buvo įdomesnės nei miegas.

Atsidususi nupėdinau prie lango, jį truputį pravėriau ir, pagriebusi savo virvę, nusileidau ant žemės. Pasivaikščiojimas turėtų padėti.

Keletas minučių slankiojant nesaugiame mieste kaip mūsų, nevertė mąstyti geriau. Tylus miškas atrodė neįprastai taikus. Kojos nešė link Rundžerio kalno savaime. Nemaniau, kad kažkada buvau parodžiusi šią vietą Keitei ar mamai.

Naktis buvo tyli, lyg visos būtybės miegotų amžinu miegu. Tyla ramino mano sielą. Tikėjausi užlipusi pamatyti Koliną, bet buvo tuščia. Tik paprastas sutapimas, kad jis irgi čia ateina. Nemanau, kad vilkolakiai iš viso vaikšto turėdami galimybę bėgti lyg vėjas. Nemanau, kad ir aš tai daryčiau, jei būčiau viena iš jų.

Pajaučiau, kaip kažkas manyje kuždėjo, lyg norėjo ištrūkti. Pradėjo skaudėti nugarą ir galvą. Neįprastas ir pirmą kartą jaučiamas skausmas vėrė iš abiejų pusių. Parklupau ant žolės. Ji vienintelė turėjo mane paguosti tokiu momentu.

Iš skausmo negarsiai surikau ir susiriečiau į kamuoliuką. Visas kūnas norėjo suplyšti į atskiras dalis, atsiskirti. Pažvelgusi į dangų pamačiau praskrendant juodus šešėlius, kurių buvo gal keturi. Mačiau ir ryškų mėnulį. Jo apvalumas ir tobulumas nuramino mane, bet tik nusukus žvilgsnį – skausmas vėl užplūdo mano kūną.

Norėjau atsistoti ir išeiti namo, bet kūnas atsisakė judėti. Skausmas stiprėjo ir net neketino paleisti, o akyse ėmė temti. Galva apsvaigo ir aš pajaučiau, kad netrukus prarasiu sąmonę. Negalėjau nieko padaryti išskyrus pasiduoti. Ir štai, aš gulėjau ant vėsios žemės, viena, apsupta nežinios ir tamsos, ir niekas negalėjo man padėti.