Domhanė. Pirmieji pėdsakai

29

Pabudau nuo siaubingo sapno. Įkvėpiau pažeme slenkančios šalčio ir atsistojau. Rūkas buvo nusėjęs laukus, siekė net medžių lapus, tad buvo sunku suprasti, ar saulė jau išlindusi iš tamsių debesų.

Apsižvalgiau. Kolinas dar gulėjo ant žemės šalia mano kuprinės, o Noros ir Tailerio nebuvo matyti. Jie, turbūt, buvo atsikėlę arba užmigo truputį toliau nuo mūsų.

Mane vėl suparalyžiavo skausmas. Negi tai negali man duoti ramybės, kad galėčiau ramiai pagyventi bent vieną dieną?

Žengiau į priekį ieškodama dar dviejų siluetų. Sušalusi žolė traškėjo po mano kojomis, o su kiekvienu žingsniu šaltis puolė ir mane. Po truputį mano kojos lėtėjo. Netikėtai buvau apkabinta iš nugaros. Kūną pervėrė baimė ir atrodė, kad tai galas. Pasukusi veidą nurimau išvydusi Koliną. Jam labiau prisiglaudus aš pajutau alsavimą ant kaklo.

- Bėgi? - jis sukuždėjo.

- Ne, - nusišypsojau.

- Gerai.

Ištrūkusi iš jo glėbio tęsiau paieškas. Netrukus tolumoje pamačiau vieną žemą siluetą. Ar tai gali būti vienas iš pabėgusių balandėlių?

Priartėjusi išvydau Tailerį. Jis žvelgė į ant žemės gulinčią Norą. Mergina buvo susirietusi į kamuoliuką.

- Kas jai? - sunerimau.

- Aš ją ką tik radau. Nora sustirusi iš šalčio, - išgirdau baisią žinią iš Tailerio lūpų.

- Ją reikia pakelti nuo žemės, - priklaupusi bandžiau imtis iniciatyvos.

- Leisk man, - Taileris paėmė merginą ant rankų, - mums reikia kaip nors ją sušildyti.

- Taileri... - išgirdom tylų Noros balsą.

- Aš čia, aš niekada tavęs nepalikau, - angelas prisiglaudė prie draugės ir pakštelėjo į kaktą.

- Jai viskas bus gerai, ji ne tokias ligas atlaikė, - tariau.

- Jai nebus gerai! Ar tu nematai, kad ji kaip ledas?! - jis griežtai nužvelgė mane.

Tailerio akyse buvo panika ir pyktis. Tai mane suerzino ir atsakas į tokius žodžius pradėjo kauptis. O nugaros skausmas tik paaštrino situaciją.

- Ji mano draugė ilgiau nei tu ir aš geriau ją pažįstu! - surikau.

- Nustok manyti, kad tu esi geresnė už visus čia esančius! Tu tik dar viena mergiotė pilna pasipūtimo, - Taileris iškošė pro dantis.

- Taileri, tu jau peržengi visas ribas, - įsikišo Kolinas.

- Man vis vien. Ji neverta viso vargo. - angelas suriko.

- Manau galėtumėt šią situaciją išspręsti ir be triukšmo, - išgirdau moterišką balsą rūke.

Stojo tyla: nebepūtė vėjas, medžiai nešlamėjo. Girdėjau tik žingsnius, artėjant link mūsų. Nuo jų netraškėjo žolė, tad atrodė, kad kūnas lengvas it pūkas, o rūkas po truputį sklaidėsi. Tada pamačiau siluetą: gan aukštas, labai žmogiškas, bet netrukus mane persmelkė baimė, kai už jo išvydau didžiulius sparnus. Jie nieko gero nežadėjo.

Visi nuščiuvome. Staiga už moteriško silueto dingo sparnų šešėlis ir pasirodė ji pati: gan liesa, juodų plaukų, apvalaus veido, akių spalvos neįžvelgiau prieblandoje. Smaila nosis ir putlios lūpos priminė Tailerį. Ji dėvėjo tamsų apsiaustą, o po juo - šarvus. Moteriai judant link mūsų mačiau retkarčiais pasirodančias, gan raumeningas, rankas. Veidas nuožmus ir itin rimtas. Ji sustojo priešais Tailerį.

- Sveikas, brolau, - ji tarė.

- Klara, - Taileris prakalbo.

- Smagu tave pamatyti, bet ne tokioje būsenoje tikėjausi išvysti, - ji truputį kilstelėjo smakrą.

- Aš išvis nesitikėjau tavęs sutikti.

- Juk kažkas turi saugoti pokylį.

- Tiesa.

- Vėl prasidėjai su žmonių dukromis? - moteris kritiškai mus nužvelgė, o slinkdamos akys sustojo ties Nora, - na, o šitai jau paskutinės minutės.

- Nesakyk taip. Ji mano ir nemėgink jos paliesti, - mačiau, kaip Taileris stipriau suspaudė Norą.

- Na gerai, tylėsiu. Bet turiu įspėti, būk ypač atsargus pokylyje. Esu informuota, kad turėsime nelauktų svečių, tad nesivelk kur nereikia. Neketinu tavęs prarasti, - Klara tarusi nužygiavo į rūką.

Pasigirdo galingi sparnų mostai ir pajutau vėją, pakylantis nuo jų. Priėjau prie Noros. Ji kvėpavo itin tyliai, o jos drebulį nuo šalčio buvo galima matyti iš tolo.

- Aš bijau dėl jos, - Taileris tyliai pasakė.

Nenorėjau jam atsakyti, nes žinojau, kad bus tik blogiau, o jis vėl pasius. Nora nusišypsojo ir prisitraukė arčiau prie Tailerio kūno.

- Keliaujam, kitaip nebus, - Kolinas apglėbė mane per liemenį.

Pačiupau savo kuprinę ir užsimetusi ant pečių, visi tęsėme kelionę.