Domhanė. Pirmieji pėdsakai

3

Netikėtas vėjo gūsis prašvilpė pro mano veidą. Šiek tiek įbauginta greitai atsisėdau. Aplinkui nieko nemačiau. Tik mano mintys ir aš. Negi man pasivaideno?

Staiga prieš mano akis pasirodė tas pats vaikinas, kuris taip įdėmiai į mane spoksojo. Kolinas. Jo rudi plaukai pridengė kaktą, kai jis žvelgė į mane iš aukšto.

- Labas vakaras, - jo žemas balsas suvirpino sielą.

Pašokau iš vietos ir iš baimės griebiau už lanko. Drebančios rankos nedaug galėjo padaryti, bet neketinau tapti jo vakariene.

- Nepulk į paniką. Ne viena tu čia ateini pabūti tyloje, - jis uždėjo ranką ant paruoštos strėlės.

Aštrus jos galas atsirėmė į vaikino delną ir paliko gan gilią žymę. Be skausmo ženklų veide, jis nuleido ranką su kraujuotu delnu. Atrodė gan kraupiai, bet stengiausi į tai nesukoncentruoti viso dėmesio.

Jis atsisėdo netoli manęs ir atsiduso. Galbūt ne vienai man kartais būna sunku. Žinojau, kad nesaugu, bet vis tiek išdrįsau prisėsti netoli vaikino. Žvelgiau į jį su baime, o jis, lyg tai jausdamas, nusišypsojo.

- Bijai? - Kolinas paklausė išblaškydamas tylą.

Jo tamsios akys stebėjo kiekvieną mano judesį. Aš atsargiai patraukiau rankas nuo žolės ir pasidėjau ant kelių.

- Kas nebūtų išsigandęs... - suburbėjau gan grubiai, bet iš karto suabejojau savo elgesiu.

Jo viduje slypi pavojingas padaras, o aš ne tik buvau per arti mirties, bet dar ir leidau sau grubiai atkirtinėti. Tokio mano elgesio širdis nemėgo, tad galėjau jausti, kaip ji ketino iššokti iš krūtinės ir pabėgti.

Jis nuleido galvą, sukikeno ir vėl pažvelgė į mane. Vaikino žvilgsnis tyrinėjo mane, lyg skaitytų kiekvieną mano apgamą ar įbrėžimą, kurį esu pasidariusi. Jo vienas lūpų kamputis pakilo, lyg jam patiko tai, ką matė.

Buvo keista sėdėti šalia žmogaus, kuris bet kada gali tapti laukiniu padaru. Tai žadino smalsumą, bet esu gerai išmokyta nepasitikėti nepažįstamaisiais, tad laimės šią naktį neketinau mėginti.

- Neturėtum vaikščioti viena, ypatingai naktį.

- Tu irgi, - pridūriau pati nesuvokdama ką ir ėmiau nervintis.

- Turi omenyje, kad tu man keli grėsmę? - vaikinas šiek tiek nusijuokė.

- Turbūt, - sakiau kas buvo ant liežuvio galo.

- Juk dar dienos metu mes grasinome jus abi pagrobti..

- Tai kodėl to nepadarai? - pažvelgiau į Kolino šokiruotą veidą.

Maniau, kad nustebinau vaikiną savo drąsa, tačiau tokia tikrai nesijaučiau. Tai buvo lyg bandymas pritapti prie populiariųjų paauglių: stengiausi atrodyti kieta, nors žinojau, kad nieko negalėčiau padaryti.

Jis nusuko žvilgsnį ir nusijuokė. Kolino juokas buvo švelnus, glostė ausį. Vaikinas pažvelgė į savo delną, tačiau ten žaizdos nebebuvo. Negi jie turi galių taip greitai sugyti?

Pasidavusi momentui nepagalvojau apie pavojų. Galbūt jis nori sužinoti daugiau apie mūsų rasę: kaip bendraujam, kokius įpročius turim? Galbūt jis renka informaciją ir aš esu ne pirma, kurią jis šitaip kalbina..

- Aš galėčiau tave pagrobti ir įtikinti visą pasaulį, kad pati norėjai su manimi pabėgti, tačiau koks smagumas gaudyti pelę, jeigu ji nebėga. Be to, manau nusipelnei dar šiek tiek pagyventi be mano įtakos, - vaikinas pagaliau prakalbo.