Domhanė. Pirmieji pėdsakai

15

Pagaliau galėjome atsipūsti ir atsigulti ant minkštų lovų. Linksmi pašnekesiai ir klegesiai pasklido po kambarį gan greitai.

Abi nutilome, kai išgirdome kažką beldžiant į duris. Susižvalgėme. Nelaukdamas mūsų leidimo įeiti, pasirodė uždusęs Taileris ir sugadino visą linksmą atmosferą savo rimtu žvilgsniu:

- Už keleto valandų vyks pokylis ir Gaspanas mus kvietė.

Mes abi vėl susižvalgėme. Mačiau Noros akyse, kad ji nenorėjo niekur eiti. Jos žvilgsnis lyg prašė, kad ji galėtų čia likti ir mėgautis poilsiu, kuomet man reikėtų vargti ir gerintis nepažįstamiems žmonėms.

- Pasakysiu atvirai: esu pavargusi ir nenoriu rodytis be gero poilsio. Gal galėčiau neiti? - Nora greitai išpyškino ir laukė verdikto.

Mačiau, kaip Tailerio žvilgsnis pavirto iš rimto į mąstantį. Jis, turbūt, galvojo apie dar vieną galimybę prie manęs priartėti, o aš nenorėjau jam to suteikti.

Pro duris įslinko Kolinas. Jis nužvelgė mus visus, lyg skaitydamas mūsų mintis, kad sužinotų, apie ką vyko pokalbis.

- Na gerai, pasilik, - Taileris atsiduso ir pažvelgė į mane. - Bet tu privalai vykti.

- Kodėl privalau? - supykau.

- Nes neketinu vykti ten vienas, kai buvome kviesti visi.

- Tuomet pasiimk Koliną.

- Kad atrodytume, kaip niekam tikusi porelė?? - angelas pažvelgė į vilkolakį. - Neįsižeisk.

- Neįsižeidžiau, - vaikinas gūžtelėjo pečiais.

- Kodėl vietoj Tailerio tu nevyksti su manimi? - bandžiau apkeisti vaikinus vietomis.

- Nes jis generolo sūnus, o kas aš? Eilinis alfa patinas, kuris neturi jokios įtakos svarbiems žmonėms. Nemanai, kad jis sulauks daugiau atsakymų nei aš?

Aš žinojau, kad jo žodžiai buvo logiški, tačiau labai nenorėjau būti su Taileriu vienoje patalpoje.

- Man kažkaip įskaud... - nepabaigusi sakinio buvau pertraukta.

- Jokių pasiteisinimų. Viena iš jūsų privalo eiti su manimi. Kadangi pirma pasisakė Nora, tu neturi pasirinkimo. Neketinu išgirsti žodžio ne. - angelas nužvelgė mane rūsčiu veidu, bet tada dailiai šyptelėjo, - Na ką, sakė greitai atgabens sukneles, iš kurių galėsi pasirinkti. Nepersistenk.

Jis paliko kambarį plačiai išsišiepęs. Jaučiau, kaip kraujas ėmė kunkuliuoti, o noras jam gerai užvožti didėjo. Kodėl turėčiau rengtis suknelėmis, jeigu jų dėvėti net nenoriu? Nujaučiau, kad jos bus panašios į tas, kurias matėme gatvėje.

Atsidusau ir atsistojau.

- Einu nusimaudysiu. Kažkiek atsigaivinsiu prieš viešą savęs demonstraciją, - pasakiau ir išėjau savomis jėgomis ieškodama vonios kambario.

Apsižvalgiusi koridoriaus gale mačiau didžiules medines duris. Pravėrusi jas suradau taip trokštą vonią. Visas kambarys buvo margintas baltais ir juodais atspalviais.

Priėjusi prie veidrodžio pažvelgiau į save: tamsūs plaukai buvo sukritę ant pečių, o Noros duotas megztukas mane privertė atrodyti kaip benamę, nuo blogo miego akys buvo sukritusios ir truputį raudonos. Tikrai tragiškas vaizdas. Man tikrai reikėjo išsimaudyti.

*

Išlipusi iš šiltos vonios jaučiausi daug geriau. Nusišluosčiusi vandens lašus apsivijau nedideliu rankšluosčiu ir atsidusau. Atrodė, kad neapsakoma našta buvo nuvalyta nuo mano sielos. Betrūko gero masažo ir putojančio šampano, kad pasijausčiau kaip tikra karalaitė.

Pravėriau duris ir išvydau Kolino veidą. Iš išgąsčio surikau ir sukaupusi visas jėgas užsimojau. Ranka atsitrenkė į jo skruostą ir nuo smūgio vaikino veidas šiek tiek pasisuko, tačiau skausmo išraiškos jame neišvydau. Jo žvilgsnis buvo gilus, lyg jis žinojo, kad mūsų akys susidurs prasivėrus durims.

- Ką tu čia veiki?! - įsiutusi užrikau.

Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

- Ir kiek laiko tu čia stovi?! - dar labiau pasipiktinau negavusi atsakymo.

Jis artėjo. Bijodama susidurti vis žingsniavau atgal, o vaikino garsūs žingsniai aidėjo nutraukdami tylą vonios kambaryje. Jis sustojo prie pat mano basų pėdų ir šyptelėjo puse lūpų, lyg duodamas man suprasti, kad būčiau pasiruošusi bet kam, kas dabar nutiks.

Vaikinas lėtai paėmė vieną mano tamsių, šlapių plaukų sruogą ir pradėjo ją sukti. Nesupratusi, kaip į tai turėčiau sureaguoti, nužvelgiau jį. Kolinas šiek tiek nusijuokė, tada ją paleido ir pasilenkė arčiau mano ausies:

- Nenorėčiau rasti tavęs jo glėbyje, bet šįkart atleisiu.

Vaikinas atsitraukė ir dabar jo veide nebebuvo šypsenos. Jis buvo rimtas. Nebuvau tikra, ar jis kalbėjo apie pokylį, ar apie akimirką mūsų kambaryje. O galbūt apie abu? Ar tai reiškė, kad jis mus matė? Nežinojau, kodėl jis galvojo, kad aš jo nuosavybė. Gal jis taip parodo rūpestį? Na, kad ir kaip ten būtų, tai kažkiek vertė mane jaustis saugiau. Atrodė, kad su šiais žodžiais jis buvo pasiruošęs mane ginti bet kokioje situacijoje.

Jis, palikęs mane vieną vonios kambaryje, garsiai nutrepsėjo tolyn. Kol jo kūnas vingiavo koridoriumi, aš atsipalaidavau ir giliai įkvėpusi nuėjau iš paskos.

Dedant pėdas jau iš tolo girdėjau Noros klegesius mūsų kambaryje. Įžengusi į vidų išvydau draugę šokant ratu, pačiumpant vis skirtingą suknelę. Kai ji pamatė mane, numetė suknelę ant lovos ir surimtėjo.

- Jos... labai gražios... - ji pasakė ir nužvelgė suknelių pluoštą.

Nusišypsojau ir priėjau prie jų. Keletas ant lovos ištemptų, spalvotų ir įvairiais raštais išmargintų suknelių labai traukė mano akį.