Domhanė. Pirmieji pėdsakai

28

Šaižus vėjas draskė veidą. Jeigu jis būtų matomas, būčiau trenkusi kelis smūgius.

Mes su Kolinu vilkomės už Noros ir Tailerio nugarų, kaip visada. Tylos nebuvo, nes vėjas švilpė kaip niekad garsiai. Kolinas prisitraukė mane arčiau, kad galėtų pakalbėti.

- Ar tau viskas gerai? - jis ištarė į mano ausį.

Linktelėjau, nes nenorėjau varginti balso. Jo švelnios rankos laikė mane šalia. Šiluma, sklindanti nuo vaikino, pradėjo mane migdyti.

- Aš... Atleisk už tai, ką pasakiau, - jis sušnibždėjo.

- Viskas gerai. Tokia tiesa, - atsakiau.

- Mes keliaujame jau gan ilgai, ar tu pavargusi? Gal nori nusnūsti? - jis žvelgė į mane lyg siūlydamas panešti.

- Ne, viskas gerai. Aš galiu ištverti.

Jis nusuko žvilgsnį į priekyje einančią Norą.

- O manai ji ištvers? - jis sunerimo.

- Abejoju. Jeigu sustosim, tai dėl Noros, - pareiškiau.

*

Dangus po truputį temo, o oras dar labiau šalo. Jaučiau, lyg mažos adatos ėmė smaigstyti kojas ir rankas. Aš būčiau visa tai ištvėrusi, bet ne Nora. Ji gan silpna, kai kalbama apie ilgas keliones, ypatingai tokiu oru. Šaltuoju sezonu kelionė iki mokyklos visada užtrukdavo ilgiau. Žinojau tą jausmą, kai sušąla visos galūnės ir viskas, ko gali prašyti yra šilti patalai.

Po truputį ėmė rodytis žvaigždės ir mėnulis. Dangus buvo apsiniaukęs, bet paukščių šešėlius, skriejančius virš galvų, įmanoma pastebėti. Girdėjau Noros dejavimus priekyje manęs ir pagriebusi Tailerį už rankos, sustabdžiau visą eismą.

- Mes privalome sustoti, - pažiūrėjau į jį rimtu žvilgsniu, o tada į draugę.

Jis nieko neatsakęs pažvelgė į šalia buvusią merginą. Jos sulysęs veidas ir kūnas vos laikė tokį šaltį, nors atrodė, kad temperatūra nukrito tik keletu laipsnių. Ji jau tirtėjo iš šalčio. Nusipurčiau vien nuo minties, kas darysis vėliau.

Taileris suspaudė Norą glėbyje ir linktelėjo man. Maniau, kad jis man prieštaraus, bet klydau.

Nužengėme paskui jį drėgna ir šalta žole. Tolumoje mačiau medžius. Turbūt vėl slėpsimės po jais. Tada pajutau, kaip arti manęs buvo Kolinas. Jo ranka beveik lietėsi su manąja, tad šiluma nepaliaujamai sklido mano kūnu aukštyn, per nugarą vaikščiojo šiurpuliai, o kojos pradėjo po truputį stingti. Galiausiai juodi lapų šešėliai užstojo pusę dangaus ir mėnulio šviesą. Nieko nelaukusi išsitraukiau megztinį ir priguliau ant jo. Galėjau atgauti kvapą ir pasimėgauti medžių šnarėjimu.

Kurį laiką aplink mane vyko judėjimas ir pokalbiai, bet susikaupusi ties ramybe aš nieko nebegirdėjau, tik savo širdies plakimą, kuris nurimo. Įkvėpiau miško gaivos ir neseniai iškritusios dulksnos. Šie kvapai priminė rytinius grybavimus su mieląja mama, kurios taip pasiilgau. Taip atskirta nuo jos buvau jau seniai. Bet vieną ar kitą dieną būtų reikėję jas abi palikti.

Galiausiai šurmulys aplink mane visiškai nutilo ir netrukus netoliese pajutau šilumos šaltinį. Nors buvo itin šalta, mėginau priartėti prie šalia atsiradusio kūno. Prisiglaudusi apglėbiau jį abejomis rankomis. Nors vėjas dar nebuvo galutinai nurimęs, dabar jis tik švelniai kuteno ausį.

Pajaučiau gilų atodūsį ir netrukus stiprios rankos taipogi mane apglėbė. Atstumas tarp mūsų kūnų sumažėjo, kai netikėtas vėjo gūsis pakilo virš galvų. Didžiuliai sparnuoti siluetai lėtai praskrido danguje lyg kažko ieškodami. Sulaikiau kvėpavimą iš baimės būti pastebėtai, nors, turbūt, tai nieko nekeitė. Galiausiai jiems atsitraukus vėl įkvėpiau. Po keleto sekundžių balsas pertraukė raminančią tylą.

- Jie skrenda į pokylį, - tyliai ištarė Kolinas.

- Iš kur žinai? - pakėliau galvą tamsoje ieškodama jo akių.

Vaikinas giliai atsiduso ir perbraukė ranka per mano plaukus.

- Nes ir mes ten vykstam. Sužinojom, kad vyks vadų susibūrimas ten, kur, tikėtina, kad rasim tavo šeimą. Kad ir kaip man ši idėja nepatinka, tu su Taileriu jame dalyvausi ir turėsit sužinoti viską, kas mums bus naudinga.

Sustingau.

- Ir kada jūs ruošėtės man tai pasakyti? - paklausiau nustebusi.

- Rytojaus vakarą.

- Kas ten dalyvaus?

- Tik keletas vilkolakių ir angelų vadų, generolų ir panašių veikėjų. Tau tereikės atrodyti nepakartojamai ir niekas nieko neįtars.

- Cha, kaip smagu. Turbūt būsiu vienintelė žmonių dukra, buvusi tokiuose susirinkimuose, - pasišaipiau.

- Turbūt, - vaikinas dar tvirčiau mane suspaudė.

Tarp mūsų stojo tyla. Abu mėgavomės nuostabia draugija, o aš supratau, kad Kolinas yra lyg seniai pamesta mano dalis. Jaučiau jo jaudulį, baimę dėl žmonių, kurie jam rūpi, ir aš, turbūt, buvau viena iš jų.

Kolino gilus ir tolygus kvėpavimas ramino, bet tuo pačiu leido susikaupti ir apmąstyti, kad kažkada ir aš taip kvėpuosiu. Nesinorėjo žvelgti taip toli į ateitį, bet buvo įdomu sužinoti, kaip jis reaguos į mano buvimą Domhane ir tokį staigų pasikeitimą.

- Kodėl tu nepasiduodi bet kuriai merginai, kuri tavęs trokšta? - staigus klausimas išpyškėjo iš mano burnos.

Nors nujaučiau, kad buvau jam kaip draugė, tokie dalykai vis tiek mane domino.

- Na... supranti, aš... - jis giliai atsiduso, - tiesiog, mano širdis buvo stipriai sudaužyta ir dabar bijau kažko naujo. Aš nesu vienas iš tų, kuris pasinaudoja pasitaikiusia proga, o tada pabėga.

Jis trumpam nutilo. Pasijaučiau nejaukiai klausinėdama tokių dalykų. Visgi – tai jo asmeninis gyvenimas.

- Turiu randų ir ne tik nuo meilės.

Kolinas lėtai pakėlė palaidinę aukštyn ir paėmęs mano ranką vedė per įbrėžimą ant šonkaulio.

- Kas tai padarė? - paklausiau.

- Domhanė.

Nutilau. Negi rimtai Domhanai gali palikti tokius randus ant kūno? Tai randas ant Tailerio rankos taip pat neišnyks?

- Žaizdos, padarytos Domhano, gija labai ilgai. Manau man pasisekė, kad esu vilkolakis, nes kitu atveju šis randas dar vis būtų žaizda. Na, nebent Domhanas sužeidžia kitą Domhaną. Tada žaizdos sugyja greitai, bent jau tiek teko girdėti. Kol kas dar nemačiau dviejų Domhanų vienu metu..

- O ar pats turėjai ryšių su vienu iš jų?

Vaikinas trumpam nutilo, lyg būtų susigėdęs, bet tada vėl prakalbo.

- Buvo viena mergina. Žinoma, jos nebėra tarp mūsų, bet ji vardu Meibė. Aukšta, gan liesa, labai panaši į Norą. Kai sužinojau, kad ji Domhanė, mano jausmai nepasikeitė ir nors įstatymai draudė, aš buvau jaunas ir gan kvailas, tad norėjau juos sulaužyti ir būti kartu. Bet kai pagaliau pasiryžau tai pasakyti, ji paliko mane dėl angelų generolo. Meibė ir paliko randą. Turbūt norėjo, kad niekada jos nepamirščiau.

- Tai vis dėlto paskutinis Domhanas buvo moteris? - prisiminiau pokalbį su Taileriu.

- Taip. - Kolinas patvirtino.

- Vadinasi tu esi labai senas, - pajuokavau.

Vaikinas nusijuokė ir pažvelgė man į akis.

- Vilkolakiai sensta lėčiau nei žmonės, tad nesu labai senas. Manau, esu vos keletu metų už tave vyresnis, - jis mirktelėjo.

- Labai apgailestauju dėl to, kas nutiko, - surimtėjusi švelniai perbraukiau per Kolino krūtinę.

Na,bet visko pasitaiko. Žaizdos gija, tad su laiku sugis ir jos paliktoji. -vaikinas paglostė mano nugarą ir atsiduso.