Domhanė. Pirmieji pėdsakai

17

Žengėme per tuščią miestelį. Čia pievelėse ir verandose senyvi žmonės tvarkė daiktus, bei vaikų paliktus žaislus. Likusi miesto dalis buvo tuščia. Turbūt visi žmonės saldžiai miegojo arba dalyvavo šventėje.

Oras buvo gan žvarbus. Turėjau stipriau įsikibti į patarnautojo ranką, kad mane pasiektų truputis svetimos šilumos. Judėjome link tos pačios pilies, kurią mačiau dienos metu.

Patarnautojas sustojo prieš užlipant ant išgrįsto takelio.

- Ponas Taileris laukia jūsų viduje, - jis ištarė ir mandagiai nusilenkė praleisdamas mane į priekį.

Susikaupiau ir nužengiau durų link. Teko prilaikyti suknelę, kad jos nepriminčiau savo didelėmis kojomis. Du tarnai atidarė duris iš išorės ir įleido mane į vidų. Joms prasivėrus iškart pajaučiau pastate susikaupusią šilumą, švelniai glostančią mane.

Lėta, bet aistringa muzika grojo fone. Mačiau daug žmonių veidų, kurie be perstojo kalbėjosi ir kikeno. Jie buvo pasiskirstę grupelėmis. Nardžiau po minią akimis ieškodama Tailerio. Jaučiausi itin nesaugiai stovėdama vidury nepažįstamos vietos, tad nustačiau rimtą veido išraišką ir, gracingai iškėlusi galvą, pradėjau lėtai žygiuoti į salės vidurį.

Mano garsūs žingsniai atitraukė vis daugiau žmonių akių. Jie neatpažindami manęs stebėjo ir šnabždėjosi. Girdėjau, kaip keletas jų mane pavadino „demone", „velnio neštąja", bet ne veltui: visi dalyviai buvo ryškūs ir spalvoti. Jokios niūrios spalvos nesiblaškė šioje menėje. Kiti stebėjo mano gracingus judesius lyg bandydami nuspėti, koks bus kitas mano ėjimas.

Dar vis naršydama salę, galiausiai sutikau Tailerį. Jis stovėjo grakščiai išsitiesęs ir šnekučiavosi su pora moterų. Kai moterų akys nukrypo į mane, jų veiduose išvydau baimę. Jos matė mano rūstų veidą ir neketino papulti man po kojomis. Pasijaučiau galingai, išskirtinai. Nežinojau tiksliai, kodėl mano išvaizda kėlė baimę, bet galbūt pakako vien mano žvilgsnio.

Pastebėjęs moterų susidomėjimą kitoje vietoje, o ne ties juo, Taileris pažvelgė mano pusėn. Jo žvilgsnis sustingo, o burna truputį prasivėrė. Iš jo mimikos supratau, kad buvo apstulbęs ir to tikrai nesitikėjo.

Vaikinas šyptelėjo ir linktelėjo lyg pasisveikindamas. Aš, vis dar žiūrėdama į visus griežtu žvilgsniu, lėtai žygiavau Tailerio link. Pastebėjau jo baltą smokingą ir juodą kaklaraištį, o iš po švarko kabojo kardas. Ar jis yra pasiruošęs kovai ir man to nepranešė, ar tiesiog bijo jį kažkur palikti?

Ši apranga jam suteikė blogo vaikino įvaizdį, todėl jis traukė visų moterų akis ir dėmesį. Jo tamsūs plaukai buvo susivėlę, o sparnai gražiai suskleisti, kad atrodytų truputį mažesni nei įprastai.

Galiausiai juos pasiekusi mačiau, kaip moterys susigūžė prieš mane ir nusuko žvilgsnius vengdamos kontakto. Jos lyg jautė, kad tai gali pasibaigti bloguoju.

- Taileri, - ištariau žemu balsu ir suvokiau, kaip seksualiai tai nuskambėjo.

- O, Denise, galiausiai pasirodei, - vaikinas ištarė taip norėdamas mane pažeminti.

- Juk kažkam reikia tave prižiūrėti, - atkirtau.

Jis tik sukikeno ir apkabino mane per liemenį. Tai pamačiusios moterys iškart pasitraukė toliau ir nužingsniavo savo keliais.

- Nuostabiai atrodai, - Taileris pridūrė.

- Kam tau kardas čia? - bandžiau neįtartinai žvalgytis salėje.

- O norėtum eiti į tokią vietą be apsaugos?

- Lyg tavo jėgos neužtektų..

- Na, prieš šimtą angelų tikrai neužtektų tik kumščių, - vaikinas prunkštelėjo.