Domhanė. Pirmieji pėdsakai

16

Nora, akivaizdžiai spėjusi pasimatuoti visas sukneles, nespėjo išsakyti nuomonės, nes buvo pertraukta aukštakulnių bildėjimo, kuris garsėjo mūsų kambario link. Abi sužiurome į duris. Juk daugiau moterų name neturėjome, ar ne?

Duris iškilmingai atidarė du patarnautojai, o pro jas žengė dama. Jos tamsiai žalios spalvos suknelė, atrodė, netilps pro duris. Moters šviesūs plaukai buvo sukelti ir priminė viduramžius. Ryškus makiažas švietė iš tolo ir truputį ją atjaunino.

Dama, iškėlusi galvą, grakščiai nužengė arčiau mūsų. Nužiūrėjusi mane nuo galvos iki kojų kritiškai pažvelgė į Norą. Atrodė, kad ji išmano viską mados pasaulyje. Mums, dar vis augančioms nelabai grakščiame mieste, tai atrodė pasipūtėliška.

- Turi gerą skonį, panele, - jos aukštas balsas ištarė, - bet tau vis tiek reikia pagalbos. Sifai, Telni, prie darbo.

Ji gracingai mostelėjo rankomis ir aplink mane pradėjo šokinėti jos patarnautojai. Atsinešę didžiules dėžes makiažo jie prišoko prie manęs. Nebuvau mėgėja perdėto dėmesio, o šitai buvo virš visko.

Buvau greitai perrengta ir pasodinta ant kėdės, o tolimesni veiksmai man nebuvo aiškūs. Girdėjau tik moters, pakeltu balsu, įsakinėjimus, kurie tikrai skambėjo kaip burtažodžiai.

Keletas minučių blaškymosi į visas puses ir pagaliau damos patarnautojai nuo manęs atšoko. Pasijaučiau visai kitu žmogumi, nei buvau prieš atsisėsdama, nors dar net nepažvelgiau į veidrodį.

Noros veidas buvo nuščiuvęs, tad arba atrodžiau taip tragiškai, kad šis vaizdas amžiams įstrigs į jos smegenis, arba atvirkščiai. Moteris atrodė patenkinta darbu ir plačiai šypsojosi.

- Veidrodį, - ji įstabiai įsakė.

Patarnautojai atnešė nedidelį veidrodį, bet jame galėjau matyti save. Juoda suknelė tysojo iki pat grindų ir tai atrodė įspūdingai. Nusėta didžiuliais juodais klostai, kurių galuose buvo nėriniai, suknelė išryškino mano liemenį ir atvėrė dekolte. Suknelė buvo be petnešų, tad mano rankos atrodė itin ilgos. Plaukai buvo sukelti į nedidelį kuodą, o juodi akių šešėliai ir tamsiai raudonos lūpos tobulai tiko prie suknelės.

Vienas patarnautojas, lyg kažką pamiršęs išskubėjo iš kambario. Jis netrukus grįžo su didžiuliu ryšuliu ant jo rankų, kol antrasis taipogi išskubėjo pro duris.

- O, tiksliai, - dama priėjo prie patarnautojo ir gracingai atidengė tai, kas slėpėsi viduje.

Tai buvo juodų plunksnų išpuošti didžiuliai sparnai. Net neįsivaizdavau, kam viso šito reikia ir kaip jie bus pritaisyti prie mano suknelės, bet jie atrodė įspūdingai.

Patarnautojas jas prinešė arčiau manęs ir palygino su suknele.

- Kaip tik tokio atspalvio, kaip ponas ir norėjo, - moteris meiliai šyptelėjo.

Patarnautojas pasislėpė už mano nugaros ir ėmėsi darbo juos pritaisant. Jie atrodė kaip tikri. Nors savo menkame gyvenime dar nebuvau mačiusi daugybės angelų sparnų, bet šie atrodė labiau nei tikri. Jie atrodė vienetiniai, išskirtiniai.

Galiausiai grįžo antrasis patarnautojas. Jis uždusęs įpuolė į kambarį su nedidele dėžute. Kai priėjo arčiau, pritūpęs atidarė dėžutę, kad parodytų, kas slėpėsi jos viduje. Tai buvo juodos spalvos aukštakulniai, puošti smulkiais nėriniais. Grakščiai ištiesiau koją ir pajutau, kaip vyras juos uždeda. Turbūt su šiais batais tapau tokio pačio ūgio kaip Taileris. Tik tam, turbūt, ir norėjo, kad dėvėčiau aukštakulnius. Galbūt žemesnio ūgio mergina ar moteris atrodė negražiai prie tokio įspūdingo angelo.

Kai prie sparnų dirbęs patarnautojas galiausiai pasitraukė, buvau paliepta apsisukti keletą kartų, kad įsitikinčiau sparnų stabilumu ir pamatyčiau, kaip nuostabiai jie man tiko. Giliai atsidusau ir šyptelėjau. Veidrodyje atrodžiau kaip tikras velnias angelo pavidalu. Tikrai tapau kitu žmogumi, tačiau nesitikėjau, kad toks įvaizdis man tiks.

Noros žvilgsnis nei sekundei nebuvo atitrauktas nuo manęs. Ji stebėjo mano pokyčius ir, turbūt, buvo nustebusi jais taip pat, kaip ir aš. Niekas negalės pasakyti, kad čia ta pati mergina, kuri dėvėjo nuskurusius rūbus ir sekė išdidaus angelo šešėlyje.

- Na, mūsų darbas čia baigtas. Vienas iš patarnautojų lauks tavęs lauke. Išeik kai būsi pasiruošusi. Jis tave palydės į šventės vietą, - dama tik ištarė ir išskubėjo pro duris.

Nežinau nei ką pasakyti. Buvau per daug apstulbusi šia magija.

Netikėtas Kolino veidas išniro mūsų kambaryje. Jis žvelgė į mane, vis dar mąstydamas, ar čia aš, ar kažkas kitas. Jo suglumęs veidas šiek tiek juokino.

- Ai, vis dėl to čia tu, - jis galiausiai atsipeikėjo ir nusišypsojo, - atrodai nuostabiai.

Mandagiai linktelėjau tikėdamasi su aukštakulniais nenugriūti. Nebuvau pratusi su jais vaikščioti. Prieš tokią šventę truputis treniruočių tikrai būtų pravertę.

Iškėliau galvą ir pradėjau vaikščioti po kambarį. Nora vis nusijuokdavo, kai kojos imdavo manęs neklausyti.

- Nemanau, kad pati tai sugebėtum, - ištariau.

Žinojau, kad draugė aukštakulnius išmoktų nešioti greičiau nei aš. Ji buvo geresnė beveik visose srityse.

Jos nuoširdus juokas priminė Keitę. Sesers plonas geltonas garbanas ir mažas akis, stebinčias viską. Pajaučiau, kaip šypsena mano veide ištirpo ir netikėtas, visai užmirštas liūdesys užplūdo sielą. Norėjosi verkti, kad nieko nedarau, tik mėgaujuosi gyvenimo pramogomis ir galimybėmis, nepagalvodama, kaip išgelbėti savo šeimą.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Truputį nurimusi, mačiau, kaip Kolinas ir Nora mane stebėjo sunerimę.

- Aš pasiruošusi, - pasakiau ir pabandžiau išspausti šypseną.

Kolinas linktelėjo ir paėmęs mane už rankos, nusivedė į lauką. Jo neapsakoma šiluma sklido po visą kūną ir suteikė šiek tiek ramybės. Jis dailiai šyptelėjo. Atsakiau jam tuo pačiu ir pažvelgiau priekyje savęs. Damos patarnautojas jau laukė manęs su rimta mimika veide. Nusileidusi laipteliais ant takelio įsikabinau patarnautojui į parankę.

- Tik neleisk jos niekam sužaloti, - Kolinas pasakė prieš išeidamas ir plačiai išsiviepė.

Sukikenau ir palikaunuostabųjį namą užnugaryje.