Ta kurios nekenti

Kitokios vestuvės

„Tu sugebėsi. Tu ištversi. Viskas tavo rankose. Tai tik susitikimas." Sakiau sau mintyse stovėdama lifte. Jaučiau kaip vidaus organai sukiojasi iš streso. Galvos svaigimas šiomis dienomis buvo – nieko naujo. Jau mėnesis kaip gyvenu su ta mintimi, kad greitai tekėsiu už vyro kurio nepažįstu ir nesu mačiusi. Na, esu, bet tai buvo žurnalo viršelis. Tikrai nemanau, kad jis taip atrodo realybėje. Mintys skriejo greičiau nei galėjau jas suvirškinti. Vaikščiojau pirmyn ir atgal po mažą liftą ir dar labiau svaigau. Aš žinojau, kad Kailas manęs nekenčia, tai buvo suprantama, juk teku už jo dėl pinigų. Bet tai manęs vis tiek neramino, aš esu žmogus kuris nori visiems patikti ir būti visų draugu, tad įsivaizdavimas, kad turėsiu gyventi su juo, verčia mano pietus eiti lauk. Durys prasivėrė ir visi įsmeigė į mane akis. Pajaučiau, kad patapau tokia pat raudona kaip ir mano kostiumas. Neleidau jiems pamatyti mano susikaustymo, tad pakėliau galvą aukščiau ir kiek galėjau atpalaidavau kūną. Nužingsniavau koridoriumi link stiklinio kabineto kur visi manęs jau laukė. Užmečiau akį į laikrodį kabantį ant sienos – nevėluoju.

-Sveiki.-išpešiau kuo natūralesnę šypseną vos pradariusi duris. Įžengiau į vidų ir atsisėdau į vietą, paliktą kaip tik man. Vienoje mano pusėje sėdėjo tėtis, kitoje jo ir mano advokatas. Priešais mane sėdėjo pats Kailas. Jo piktas žvilgsnis nuskanavo mane nuo galvos iki juosmens, nes daugiau nesimatė. Garsiai iškvėpiau orą, supratusi, kad jį sulaikiau.

-Tai gal pradėkim.-išgirdau gilų, šiek tiek girgždantį vyro balsą. Per kūną perėjo šiurpuliukų banga, o gerklę užspaudė gumulas. Kaip norėčiau dabar išsiverkti... Gal nors kiek palengvėtų. Negaliu. Neverksiu. Tai absurdas.

-Cassidy?-mane iš sapnų pabudino tėčio šilta ranka ant pečių.

-Taip?-susigėdusi pažvelgiau į jį ir supratau, kad kelioms minutėms atsijungiau. Dabar turbūt atrodau kaip kvaiša. Aš visai sau nepadedu. Malonusis Kailas pakartojo savo sakinį kuri aš buvau praleidusi, jau kiek griežtesniu tonu. Bendrai tariant, visas šis susirinkimas buvo tam, kad aš susipažinčiau su taisyklėmis kurių turėsiu laikytis. Kai kurių terminų nesupratau, bet nenorėjau atrodyti dar durnesnė, tad tiesiog dėjau parašus ten kur man liepė ir laikiausi iš paskutiniųjų.

-Ačiū, kad susirinkot. Ačiū už sėkmingas derybas, manau galime skirstytis.-susirinkimą užbaigė mano advokatas ir kai visi jam pritariamai linktelėjo, atsistojau. Kailas buvo įsmeigęs į mane akis kol aš dėjausi savo švarką. Mano kūnas degte degė, bet visko buvo per daug. Mano veiksmai neturėjo logiško paaiškinimo. Kabinetas buvo tuščias išskyrus mane ir jį. Jis rankoje sukiojo auksinį žiedą ir aš sustingau. Negi mes susituokėme? Kodėl po velniais iš nežiūrėjau ką rašausi? Kailas staigiu judesiu padėjo žiedą ant stalo ir pastūmė link manęs. Jis tikriausiai neapskaičiavo savo jėgų ir žiedas nuskrido tiesiai į stiklinę sieną, sukeldamas didžiulį garsą, taip atkreipdamas visų dėmesį. Jaučiau nepagarbą ir pažeminimą, bet primyniau savo savigarbą ir pakėliau žiedą. Suraukusi savo antakius jį užsimoviau ir net neatsisveikinusi išėjau sukeldama vėją už savęs. Buvau įsiutusi ir įskaudinta. Trenkiau į tą sumautą lifto mygtuką, bet lifto durys neprasivėrė. Paspaudžiau jį dar kelis kartus nervingai ir išgirdau jo balsą.

-Jis neatsidarys, kad ir kiek tu spaustum. Nematai, kad jis 4 aukšte? Mes 21.-paaiškino taip lyg man būtų 3 metai ir aš to pati nesuprasčiau.

-Ačiū, o aš maniau, kad liftai veikia kitaip.-pro sukąstus dantis išrėžiau ir stipriau suspaudžiau rankinuko rankeną. Išgirdau kaip jis tyliai nusijuokia. Tikriausiai jam smagu iš manęs tyčiotis. Ah kaip norėčiau dabar jam užtvoti!!!! Lifto durys atsidarė ir aš greitai į jį įlipau ir paspaudžiau 1 aukšto mygtuką, žinoma Kailas įlipo taip pat.

-Žiedas tinka?-atsainiai paklausė Kailas, taip lyg jam iš tiesų būtų nusispjauti.

-Labai. Žiedas yra nuostabus, gražiausias dalykas kurį esu mačiusi savo visame trumpame gyvenime.-tariau sarkastiškai. Net nežinojau kaip tas žiedas atrodė, tad pakėlusi ranką į jį pažvelgiau. Jis galėjo būti plonesnis, bet akivaizdžiai aš neturėjau čia pasirinkimo teisės. Mes šiame lifte atrodo amžinybę.-Dieve mano kiek mes galim laiko leistis?-sušnypščiau stovėdama ir atsirėmiau į lifto sieną. Šioje vietoje puikiai galėjau stebėti Kailą. Jis buvo aukštas, bet ne per daug, man vis tiek būtų patogu jį bučiuoti ar apsikabinti. Jo barzda buvo poros dienų ilgio, puikiai sutvarkyta. Juodas kostiumas gludo prie kūno lyg jam pasiūtas.... Ah, žinoma, kad jis jam ir buvo pasiūtas. Jis juk milijonierius. Liftas atsidarė ir aš išjungiau šitas durnas mintis. Jis manęs nemėgsta, aš irgi turėčiau nemėgti.

-Važiuosim namo mano mašina.-pasakė taip aiškiai irgriežtai, kad aš tikrai neturėjau kito pasirinkimo. Įsėdau į jo juodą Mercedesmarkės mašiną ir užsisegiau diržą.