Ta kurios nekenti

Vis dar vyras ir žmona

  Baigusi darbą, tvarkiau savo darbo vietą. Visur mėtėsi siūlai, adatos, medžiagos skiautelės. Kai stalas buvo sutvarkytas, sukabinau visus drabužius į spintą ir mintyse sugalvojau planą, nuo ko pradėsiu rytoj. Man dedantis daiktus į rankinuką, pasisuko durų rankena ir durys atsidarė. Pamaniau, kad tai Elena, nes tik ji čia užeina.
-Aš jau išeinu, Ele.-užsegiau rankinuką ir persimetusi jį per petį atsisukau į durų pusę.
-Labas, Cassidy.-nusišypsojo Saimonas. Jaučiau kaip visa išbalau, o tada perkaitau.
-Labas vakaras, pone.-linktelėjau ir atsistojau priešais jį.
-Tu žinai mano vardą.-papurtė galvą Saimonas ir jo lūpų kampučiai dar labiau pakilo.
-Aš žinau ir buvusio direktoriaus vardą, bet nereiškia, kad aš jį juo ir vadinau.-įgavusi drąsos pasakiau ir tvirčiau atsistojau.
-Na jeigu taip, tai aš kaip tavo bosas, kviečiu išgerti po bokalą alaus, netoli esančiame bare.-pakėlė antakius Saimonas
Man nebuvo baisus jo pasiūlymas ir aš nesijaučiau taip lyg mane mergintų. Greičiausiai dėl to, kad jam akivaizdžiai patiko vyrai. Bet vistiek nenorėjau su juo niekur eiti, jis Kailo brolis.
-Atsiprašau, bet negeriu.-papurčiau galvą ir meldžiau, kad jis pasiduotų.
-Tada palaikysi man kompaniją. Eime.-mostelėjo ranka ir lėtai išėjo iš siuvimo kambario. Pasakiusi sau, kad būsiu su juo tik 15 minučių, nuėjau paskui. Išėję į lauką, įsėdome į jo automobilį. Baras tikrai buvo netoli, dažnai į jį eidavau su kolegomis.
Prisėdome prie laisvo stalelio. Užsisakiau vandens, o jis kaip ir sakė alaus. Kelias minutes sedėjome tyloje ir tik stebėjome aplinką. Gailėjausi, kad čia atėjau.
-Kaip tau sekasi?-nutraukė tylą Saimonas
-Sekasi.-patvirtinau ir atsigėriau vandens
-Kaip tėtis?-pakėlęs antakį paklausė
-Serga.-greitai atsakiau
-Užjaučiu.-atsiduso jis
-Ačiū.-linktelėjau
-Žinai... Tu neturi su manim taip bendrauti. Aš noriu būti labiau draugu nei bosu-
-Tai ne dėl to.-nutraukusi jį, papurčiau galvą
-Ahh.-supratęs linktelėjo ir suspaudė lūpas.-Tau teks su tuo susitaikyti.
-Su kuo?-pasukau akis į jį.-Aš nemanau, kad jis specialiai maišysis man po kojomis, o jei reikės mes abu bendrausime kaip 2 suaugę žmonės.-šyptelėjau
-Tu esi jo žmona. Kaip jis gali su tavim elgtis tik kaip su darbuotoja?-paklausė ir nusijuokė
-Buvusi žmona. Tai labai daug ką keičia.
-Ne... Jūs vis dar esat susituokė. Juk tu žinai tai...?-prasižiojo ir išpūtė orą iš plaučių kai pamatė mano veidą
-Kaip. Suprast?-suspaudžiau stiklinę rankose.-Aš pasirašiau dokumentus.-įsitempiau ir laukiau jo atsako
-Jis nenunešė tų dokumentų į teismą. Tu juk gavai laišką.-pakėlė savo bokalą ir išgėrė viską iki paskutinio lašo
-Aš neskaičiau to laiško. Po velniais, aš maniau viskas baigta! Kodėl jis persigalvojo?-sugriežiau dantimis ir užsidengiau veidą rankomis
-Na turėsi proga pati jo paklausti.-jis atsikrenkštė ir atsistojo nuo kėdės. Pasukusi galvą į šoną pamačiau ateinantį Kailą.
-Tu mane pakišai.-sumurmėjau sau panosėje, o Saimonas tik nusijuokė ir be garso atsiprašė.
-Labas vakaras, pone Chaiseri.-tariau be emocijų balse.
-Cassidy.-pavartė jis akis ir atsisėdo į Saimono vietą.
-Aš noriu skyrybų. Šį kartą iki galo.-nieko nelaukusi pasakiau, vengdama jo akių. Jis kvepėjo vis dar taip pat. Jo akys spindėjo kaip ir tada. Prisiminus jo bučinius... Jo lūpas.
-Po dviejų metų?-pakėlė antakius jis.
-Taip. Geriau vėliau, negu niekada.-nepasakiau jam to, kad aš nežinojau, kad mes vis dar vedę. Tai didžiulė gėda.
-Manau, kad to nebus.-pagavęs mano žvilgsnį pasakė ir aš nutirpau. Jis nenori skirtis? Šie jo žodžiai man reikštų viską, bet gaila, kad praėjo 2 metai ir viskas pasikeitė.
-Manau, kad tai ne tik tavo sprendimas.-atšoviau pajutusi spaudimą
-Aš tau turiu pasiūlymą.-įtempė savo žadinkaulį ir atstatė lūpas.-Grįšk pas mane. Į mano namus. Aš iš tavęs nieko nenoriu, tik tau padėti.
-Ne.-net negalvojusi tariau ir pajaučiau kaip susvaigsta galva. Mano vidus užsidegė, o širdis vėl prisipildė laimės. Vien mintis, kad vėl galėčiau jį turėti, mane vertė šokinėti iš džiaugsmo. Bet negalėjau. Per daug išliejau ašarų. Per daug kentėjau, kad taip paprastai sugrįščiau.
-Cassidy, prašau.-jis paėmė mano ranką. Vien šis jo mažas prisilietimas privertė mane sudrebėti.
-Praėjo du metai. Aš gyvenu toliau.-patraukiau savo ranką ir susirinkusi savo daiktus greitai išėjau. Mano širdis davėsi lyg išprotėjus. Kovojau su savimi, kad negrįščiau ir nešokčiau jam ant kaklo. Kad neapasikabinčiau jo ir nepabučiuočiau. Negaliu vaidinti kai esu prie jo. Bet reikia. Tik taip gyvensiu toliau.
***
Grįžusi namo paskambinau Rose.
-Labas.-pasisveikinau ir iš kart pravirkau
-Mažute, kas atsitiko?-sunerimusi paklausė Rose.-Jis kažką padarė?
-Mes vis dar susituokę...-sukūkčiojau.-Jis nenunešė dokumentų į teismą, tai reiškia, kad jis vis dar mane myli, o aš nesugebėsiu to ištverti.-giliai įkvėpiau ir pabandžiau nusiraminti.-Jis man šiandien pasakė, kad nori manęs atgal. Nori padėti man su pinigais ir aš atsisakiau.
-Cassidy...-atsikvėpė Rose.-Tu privalėsi pasirinkti. Arba jis arba tavo darbas tuose mados namuose. Arba abu.-tyliai ištarė ji
-Pati žinai, kad rinkčiausi tik jį. Bet tu matei ką jis iš manęs paliko.-papurčiau galvą ir kritau į lovą.-Antrą kartą to neišgyvensiu
-Aš žinau, mieloji..-tyliai pasakė Rose. Ji kaip ir aš buvo sukrėsta, pirmą kartą gyvenime ir jai trūko žodžių.-Išsimiegok. Rytoj šeštadienis, tad pasiimk laisvą dieną. Aš atvažiuosiu kai turėsiu laiko.
-gerai.-pritariau jai.-Labanakt.
Padėjusi telefoną nusimečiau drabužius ir įsisupau į paklodę. Akys nenorėjo merktis, nebuvo nei lašelio nuovargio. Mano smegenys bandė apdoroti visą informaciją ir tai mane tik varė iš proto. Aš norėjau jam atleisti ir viską pamiršti. Norėjau gyventi toliau ir jaustis laiminga. Bet kita mano dalis liepė man kovoti prieš save.
***
Pirmadienis
Atėjau į darbą puikiai pailsėjusi. Dažniausiai savaitgaliais dirbu namuose, bet pirmą kartą per 2 metus aš laiką skyriau sau. Man reikėjo išeiginės, nes mano pasaulis dabar buvo betvarkė. Įėjusi į mados namus pamačiau jau laukiančias klientes. Siuvimo kambaryje numečiau rankinuką ir švarkelį. Pasiėmiau nebaigtą siūti vestuvinę suknelę ir ėjau link raudonplaukės. Ši mergina turėjo tvirtą nuomonę ir atėjus iš kart žinojo ko norėjo. Man patinka tokie žmonės, su jais greitai nupieši eskizus ir gali pradėti dirbti. Sunkiau būna su tais kurie nežino ko nori, jie švaisto mūsų siuvėjų laiką ir galų gale nusprendžia, kad jie nieko nebenori. Dažniausiai esu mandagi ir lieku savo vietoje, bet kai taip nutinka, pratrūkstu. Myliu šį darbą, bet jis turi didžiulių minusų.
Vestuvinė suknelė ant raudonplaukės Jade, atrodė stulbinančiai. Jos veidas švytėjo ir man to užteko. Paleidau ją persirengti ir pažvelgusi į užrašinę, pažymėjau pliusiuką prie 9 valandos. Turėjau 15 minučių iki kito susitikimo, tad apsižvalgiau aplink kambarį. Mėgau padėti kitiems, bet šį kartą dizaineriai sukosi puikiai ir vieni.
-Tave kviečia direktorius.-man įėjus į siuvimo kambarį pasakė Elena
-Pats geriausias būdas sugadinti dieną.-stipriai užmerkiau akis ir atsidusau. Nenorėjau rodytis jo kabinete. Gal pameluoti, kad apsivėmiau? Arba nualpau? Mieliau dabar pieščiau eskizą neapsisprendusiai merginai, negu kalbėčiausi su broliais.
-Nagi, eik.-padrąsino mane Elena ir praktiškai išstūmė iš kambario.
-Ačiū drauge, kad mane palaikai.-tariau sarkastiškai.
Lėtai nupėdinau prie direktoriaus kabineto ir prieš įeidama pasitvarkiau siūlais apkibusį megztinį ir pūkais apsivėlusius juodus džinsus. Pabeldžiau į duris ir jas atidariau.
-Labas rytas, man sakė, kad Jūs mane kvietėte.-pabrėžusi žodį Jūs pažvelgiau į Kailą. Saimono nebuvo.
-Cassidy, ar mes tikrai taip elgsimės?-pakėlė antakius Kailas ir aš gūžtelėjau pečiais. Kodėl gi ne? Jei galėčiau, visai su tavim nekalbėčiau.
-Taip.-linktelėjau.-Mums abiems bus taip geriau.-trūktelėjau pečiais
-Ką gero gali atnešti apsimetinėjimas? Aš puikiai matau kaip tu jautiesi.-viena ranka patrynė smilkinius.-Kodėl tu nenori, kad viskas grįžtų į senas vėžes?-jis ramiai paklausė ir atėjo prie manęs. Mus skyrė tik keli metrai.
-Kailai. Tu mane palikai prieš du metus, su visiškai sudaužyta širdim. Aš verkiau dienomis ir naktimis, bet tau nerūpėjo. Aš norėjau numirti, nes neturėjau tavęs šalia.-su ašaromis akyse pasakiau.-Tu negali grįšti po dviejų metų ir apsimesti, kad nieko neįvyko.-papurčiau galvą.-Tai tu čia apsimetinėji, o ne aš.-išspaudžiau šypseną ir atidariau jo kabineto duris.-Tu manęs net neatsiprašei dėl visų melagingų kaltinimų.-nusijuokiau supratusi kaip viskas yra beprasmiška.-Tu išvažiavai...-papurčiau galvą. Kailas patraukė mano ranką nuo durų rankenos ir jas uždarė. Atsuko mane į save ir apkabino.