Ta kurios nekenti

Pasidavimas

Kelis kartus pakeičiau sedėjimo vietą. Dar daugiau kartų pakeičiau sedėjimo pozą. Buvau visiškai žvalaus proto, išsisedėsiu kad ir visą naktį, niekur nesitrauksiu. Pagaliau, 2 valandą nakties lauko durys smarkiai užsitrenkė. Aš pašokau iš savo vietos ir sukryžiavau rankas. Net nepastebėjau, kad visa drebėjau. Greitai Kailas atėjo į svetainę. Jis buvo nustebęs matydamas, kad tokią valandą nakties aš dar nemiegu. Net neabejoju, kad jis norėjo pamatyti mane miegančią ir nesivelti į jokias kalbas. Bet dėl savo psichologinės sveikatos privalėjau.

-Labas.-giliai įkvėpusi tariau ir pajaučiau kaip ašaros vėl užlieja akis.

-Labas.-tarė be emocijų. Jo akys buvo pavargusios, veidą dengė kelių dienų senumo barzda. Kostiumas susiglamžęs, ir stiprus alkoholio kvapas sklindantis iš jo pusės.

-Mums reikia pasikalbėti.-tyliai tariau ir nusukau akis

-Pagaliau pripažinsi?-jis pakėlė antakius

-Ką?-aš suraukiau savuosius ir pradėjau galvoti ką jis turi omenyje. Tikrai maniau, kad buvau apgalvojusi kiek vieną situaciją, bet šią tikrai praleidau.

-Ir toliau vaidinsi? Ir toliau elgsies lyg nieko nepadarei?-jis nusijuokė ir papurtė galvą

-Apie ką tu kalbi?-sustingau vietoje ir giliai įkvėpiau.-Ką pagal tave aš slepiu?-dar labiau suraukiau antakius ir giliai įkvėpiau oro. Tikriausiai pamiršau kvėpuoti.

-Ai.-numojo ranka.-Tiesą sakant ir nesitikėjau, kad pripažinsi. Tokios kaip tu neturi jokio orumo.-sukando dantis ir įsitempė. Jo akyse pamačiau skausmą, nuovargį ir nusivylimą.

-Tokios kaip aš?!-surėkiau jau nebevaldydama emocijų.-Gal žadi paaiškinti ką tu išsigalvojai?

-Aš? Aš nieko neišsigalvojau, aš puikiai žinau kaip tu dulkinaisi su savo sesės vaikinu.-suspaudė kumščius ir valdėsi, kad niekam netrenktų

-Tu išprotėjai?-aš atsidusau ir atsisėdau ant sofos.-Iš visų kaltinimų, tu išsirinkai šitą?-nusijuokiau.-Apgailėtina.-užmerkiau akis

-Ne! Tai tu esi apgailėtina. Aš tau daviau viską. Pinigus, meilę, savo širdį!-surėkė jis. Mano akys prisipildė ašarų

-Tu net nesuvoki ką kalbi.-tyliai išlemenau ir dar labiau pravirkau. 

-Aš noriu skirybų.-pasakė jis ir išėjo. Paliko mane be žado.

Nežinau kiek laiko verkiau, bet nustojau tik rytuj atėjus. Akys paburkusios ir jautrios nuo trynimo. Kūnas pavargęs nuo nepatogaus sedėjimo, o širdis... Širdis visiškai sudaužyta į šipulius. Visą naktį kartojau jo žodžius galvoje. Jam nereikėjo jų pakartoti 2 kartus, kad šie įsitvirtintų atmintyje. Jis mano, kad aš buvau neištikima. Dabar aš suprantu jo elgesį. Jo širdis tikriausiai tokia pati sudaužyta kaip ir mano, bet tiesa ta, kad tai ką jis mano yra netiesa. Aš niekada jo neišduočiau, niekada taip su juo nepasielgčiau. Jis vienintelis žmogus kurio man reikia, kad būčiau laiminga.

-Kailai.-tariau virpančiu balsu kai jis praeidinėjo pro svetainę.-Leisk man kalbėti.-pareikalavau. Jis sustojo ir įsmeigė į mane akis.-Aš niekada tavęs neišdavau.-tariau garsiai ir aiškiai.-Alex vaikiną mačiau tik 2 kartus per visą savo gyvenimą. Abu kartus buvome viešoje vietoje ir abu kartus aš jo prašiau, kad jis paliktų Alex ramybėje.-atsistojau ir virpančiom kojom bandžiau paaiškinti

-bent jau pripažintum.-iškošė pro sukąstus dantis.-Po savaitės pasirašinėsim skirybų dokumetus. Rytoj tikiuosi nebematyti tavo daiktų, nebeužuosti tavo kvapo ir neberegėti tavo veido.-tai taręs jis išėjo, o iš akių vėl pabiro ašaros

Pasikūkčiodama rinkau daiktus ir karts nuo karto suklupdavau. Nemačiau aiškiai ir negalvojau blaiviai. Aš turiu kovoti toliau, bet jis manęs neklauso. Jis net nenori matyti manęs. 
-Dieve, ką aš padariau?-tyliai sukūkčiojau ir pagriebusi pirmą daiktą po ranka trenkiau į sieną. Kailo senai nebenaudojamas žadintuvas sulūžo. Jo dalys buvo pasklidusios po grindis, o aš pajaučiau lengvumą. Man reikėjo išsilieti. Ilgai negalvodama griebiau daiktus ir mečiau. Man nebuvo svarbu ar tai stiklas, plasmasė ar medis, man niekas nerūpėjo.

Praėjus valandai daiktai pasibaigė, o kambarys atrodė kaip šiukšlių konteineris. Baigiau krautis daiktus ir pasikviečiau vairuotoją, kad jis viską suneštų. 

Tai pabaiga. Mano tobulo gyvenimo pabaiga. Niekada gyvenime nebepatirsiu tokios laimės kurią jaučiau kai buvau su juo. Nebesijausiu tokia mylima kokia buvau su juo. Ir daugiau niekada gyvenime nebemylėsiu. Kad ir kaip buvau įskaudinta ir sužlugdyta, mano širdis priklauso tik jam. Iš stalčiaus išėmiau baltą popieriaus lapą ir pradėjau rašyti. Kadangi jis manęs neklausė, tikiuosi bent paskaitys.

"Aš atsiprašau. Atsiprašau, kad viskas pasibaigė taip skaudžiai. Atsiprašau, kad priverčiau tave pasijusti nemylimu ir taip, kad tu pradėtum galvoti apie mano išdavystę. Tikriausiai niekada nesužinosiu kodėl tu nutarei manimi nebepasitikėti, bet aš norėčiau... Norėčiau išgirsti kas privertė manimi suabėjoti. Mano meile ir mano atsidavimu. Ar tai buvo dėl to, kad tu buvai man neištikimas? Galbūt tu manei, kad jei paslydai tu, paslysti turiu ir aš... Na, bet kokiu atveju tai netiesa ir niekada to nepripažinsiu. Myliu tave Kailai ir mylėsiu tol kol numirsiu, bet tikiuosi tavo likimas bus geresnis ir tu mane pamirši. Susirasi merginą, pamilsi ją ir vesi iš meilės. Nugyvensit laimingą gyvenimą, o mane prisiminsi tik kaip buvusią žmoną... Kurios tikriausiai niekada nemylėjai"

Ašaros vėl pasileido skruostais, tad kol vėl nepradėjau rėkti balsu išėjau iš kambario. Nubėgau laiptais ir įsėdau į mašiną. Pasakiau Rose namų adresą ir vairutojas nieko neklausęs pradėjo važiuoti. Tai paskutinis kartas kai matau šį namą, mašiną ir net vairuotoją.