Ta kurios nekenti

Kraują verdantis susitikimas

Lagaminai buvo pastatyti kambario viduryje, tad atsidariusi juos išsitraukiau lengviausiai prieinamus drabužius. Kažkokia maikutė ir sportinės kelnės. Pradėjau nusirenginėti, visai nematydama, kad aš ne viena.

-Aš atėjau tik pasisveikinti, ne į lovą gultis.-nužvelgęs mane nusijuokė. Pajaučiau kaip mane išmuša karštis, aš visai jo nemačiau ir po velnių, ar jis nemoka belstis?

-Aš su tavim nesigulsiu į vieną lovą, net jei liksim 2 šiame pasaulyje.-kandžiai atkirtau ir užsimoviau maikutę. Per kūną perėjo šaltis, stingdantis kraują. Jo pirštai buvo man ant kaklo. Aš nesupratau ką jis daro iki kol nepamačiau jo rankose etiketės. Greitai ją pagriebiau ir nuplėšiau. Kaip žmogus kuris manęs nekenčia, jis per daug mane liečia.

-5 dolerių maikutė? Aš galvojau pas tave tik dizainerių drabužiai.-apsilaižė lūpas taip jas sudrėkindamas ir išspaudė šypseną

-Aš esu pilna staigmenų. Argi ne?-tyliai sumurmėjau ir papūtusi lūpas, nusukau akis. Kodėl jis taip elgiasi? Vienu momentu akivaizdžiai rodo, kad manęs nekenčia, kitu momentu flirtuoja.-Ar man ir toliau prie tavęs persirenginėti ar pagaliau išeisi?-pavarčiau akis ir pasijaučiau kaip mano paauglė sesė.

-Patikėk, aš visai nenoriu matyti tavęs nuogos.-užvertė akis.- Rytoj vakarieniausim su mano tėvais, nieko nesusiplanuok.-paskutinį kartą mane nužvelgęs jis išėjo. Aš jaučiausi šiek tiek įskaudinta. Nors tiesą sakant nemanau, kad įmanoma būti dar labiau palaužtai negu esu dabar. Iš vis, kodėl jo pasakymas taip mane nuliūdino? Ar aš visai jam nepatraukli? Juk jis yra vyras, o mano figūra tikrai nėra prasčiausia. Taip, šią savaitę valgiau mažiau, bet krūtinė ir sėdynė vis dar vietoj.

Persirengusi kritau į lovą ir atsipalaidavau. Nebelaikiau susikaupusių ašarų, nebevaržiau savo veiksmų. Verkimas man yra kaip tam tikras išsikrovimas. Viskas lėtai kaupiasi, kaupiasi ir vieną dieną kraštas persipildo. Tuomet aš palūžtu ir ašaros krenta savaime. Po visko jaučiuosi kaip naujas žmogus. Su naujomis mintimis ir švaresne siela. Ašaros galiausiai nustoja tekėjusios, bet savijauta taip greitai nepagerėja. Išlipau iš lovos ir lėtai nuėjau į vonią. Vandeniu praskalavau veidą ir nusisausinau rankšluosčiu. Akys buvo raudonos ir paburkusios, baisu buvo žiūrėti į save veidrodyje. Palikau kambarį ir nusileidau laiptais į apačią. Kadangi buvo 17 vakaro, namuose buvo ramu. Virtuvėje šeimininkavo Monika, akies krašteliu mane pastebėjo, bet visiškai nesureagavo. Ir ji manęs nemėgsta.

-Vakarienė bus po pusvalandžio.-maloniai tarė ji.

-Ačiū, atsisakysiu. Neturiu apetito.-tyliai sumurmėjau ir nuėjau prie šaldytuvo. Atsidariau šaldiklį ir pamačiau ledų dėžutę - būtent tai ko mano širdis ir troško. Jei man negerai, ledai visada nors kiek pagerins reikalus. Nemanau, kad kas nors dar turi tokį poveikį kaip šis ledinis malonumas.

-Kaip matau namuose turim smaližę.-nužvelgusi su šypsena veide tarė Monika ir lėtai užsisuko. Ji švelniai pjaustė daržoves, niekur neskubėdama.

-Ah, taip.-atsidusau.-Jūs matysit mane daugiau valgančią saldumynus, negu sveiką maistą. Tokia aš jau esu.-su ledų dėžute rankoje ėjau aplink virtuvės spinteles. Atidariusi baltos spalvos stalčių visai prie Monikos radau įrankius. Išsitraukiau šaukštelį ir pasišalinau iš virtuvės, kad netrukdyčiau. Namas buvo didelis, tad rasti jame tylią ir tuščia vietelę buvo lengva. Pačiame namo gale, prie vidinio kiemelio buvo didelė ir visai nejauki svetainė. Manau ji išeina į naudą per šeimos susitikimus, kai susirenka daug giminų. Atitraukiau vieną kėdę nuo stalo ir pasistačiau priešais langą kuris atvėrė vaizdą į nuostabų sodą. Atsidariau ledų dėžutę ir pasimėgaudama juos valgiau. Neužilgo mano ramybę sudrumstė garsūs žingsniai.